Algirdas Jakimavičius – garso pulto karalius
Janina Pukienė
Straipsnis buvo išspausdintas vasario 21 d. laikraščio „Širvis“ 7-ame šių metų numeryje
Algirdo Jakimavičiaus, šių metų I. Šeiniaus premijos laureato, nežino retas širvintiškis. Bet tikrai ne kiekvienas žino jo darbo svarbą ir specifiką. Algirdas seniai tuo nebesistebi ir nesuka galvos. Su šypsena jis prisimena kelerių metų senumo įvykį, kai rajone vyko solidus tarptautinis muzikos festivalis. Lauko scenoje buvo derinamos pasirodymų detalės, reguliuojamas garsas. Aplink sceną zujantys smalsūs vaikai niekaip nesuprato, ką veikia šis dėdė. Rankos tuščios, kukliai sėdi žiūrovų zonos krašte, o atlikėjai ir vedėjai vis eina pas jį tartis. Pagaliau drąsiausias tiesiai paklausė: „Dėde, sakyk, ką tu čia darai?“ Manau, kad ir ne kiekvienas suaugęs, apsilankęs Kultūros centro renginyje, pagalvoja, kad už gerą garsą turi būti dėkingas būtent A. Jakimavičiui, šio centro inžinieriui.
– Gerbiamasis Algirdai, daug metų dirbate Kultūros centre. Ar tai pirma ir vienintelė jūsų darbovietė?
– Ne pirma. Tuometiniame Vilniaus politechnikume baigiau radijo ryšio ir teletransliacijų specialybę ir gavau paskyrimą į Kauno radijo mazgą. Bet ten dirbau tik pusę metų, po to patraukiau gimtinėn. Grįžęs į Širvintas įsidarbinau Tarpkolūkinėje statybos organizacijoje (TSO) ir ten pradirbau dešimt metų. Dirbau darbą, visiškai nesusijusį su specialybe. Su bendraminčiais suorganizavome estradinį ansamblį, man teko jam vadovauti. Nemažai koncertuodavom, dažnai sėsdavau prie garso pulto. Kai tuometiniai Širvintų kultūros namai gavo naujos aparatūros, buvau pakviestas čia dirbti. Taip jau trisdešimt trejus metus sukuosi kultūros baruose. Nevedu tikslios renginių statistikos, bet skaičiuoju, kad jau artėju prie keturių tūkstančių mano garsintų renginių skaičiaus.
– Jei vadovavot estradiniam kolektyvui, vadinasi, muzikuojate?
– Tikrai ne, – juokiasi Algirdas. – Bandžiau groti gitara, bet įsitikinau, kad tegroja tie, kas iš tikrųjų tai daro nepriekaištingai. Mano stichija – garso pultas. Žiūrovai stebėdavosi, kai pristatant ansamblio vadovą, jis pasirodydavo iš salės vidurio, kur paprastai stovi garsinimo įranga. Nereikia jaudintis, kad esi mažai matomas – kam reikia, tas tave pastebės. Taip ir nutiko, pastebėjo ir pakvietė dirbti ten, kur geriausiai galiu išreikšti save. Į mano, eksploatacijos inžinieriaus, pareigas įeina daug darbų, bet visiems geriausiai esu žinomas kaip garso operatorius.
Algirdo namuose vis kaupiasi padėkos už gerą darbą, už pagalbą. Dėkoja rajono bei Kultūros centro vadovai, kaimo filialų darbuotojai, bendruomenės, automobilininkų organizacijos, lenktynių organizatoriai – garso operatorius visiems reikalingas. Po daugiau nei trisdešimties metų darbo A. Jakimavičius kaip puikus garso operatorius žinomas ne tik Širvintose, bet ir visoje šalyje.
– Tai su kokiomis garsenybėmis teko dirbti?
– Iš vyresniosios kartos atlikėjų turbūt nebėra tokių, su kuriais nebūčiau dirbęs. Pagal individualios veiklos pažymą dirbu su visais, kam prisireikia mano paslaugų. Daug teko važinėti su Vytautu Šiškausku, Edmundu Kučinsku, kitais atlikėjais. Įsiminė bendradarbiavimo su labai įdomiu kolektyvu „Subtilu-Z“ laikotarpis. Su jais ne tik po Lietuvą važinėjau, teko net ir Varšuvą pasiekti. Beje, šis kolektyvas ne kartą ir mūsų Kultūros centre koncertavo. Džiaugiuosi dirbęs su garsia Lenkijos žvaigžde – Ričardu Rinkovskiu, ukrainiečių atlikėjais. Visų ir neišvardinsi. O kokia žvaigždė bebūtų, mano darbas lieka tas pats – užtikrinti kokybišką garsą.
– Prieš porą metų I.Šeiniaus premija buvo apdovanota ir jūsų sesuo, to paties Kultūros centro dailininkė Dalė Karolaitienė. Šeimai menas nesvetimas?
– Turbūt tėveliams už tai reikėtų padėkoti. Nors jie nebuvo meno žmonės, bet vaikams netrukdė atsiduoti širdžiai mielai veiklai. Daug metų su sese darbuojamės kartu. Dabar yra toks populiari meno sritis – audiovizualinis menas. Mudviejų tandemas būtent tuo užsiima: aš kuriu garsą, o Dalė – vaizdą.
Džiaugiuosi, kad mano pėdomis seka ir sūnus Vytautas. Jis darbuojasi įmonėje „SSG“ – scenos serviso grupėje. Tai gera patirtis.
– Skatinot sūnų drauge dirbti?
– Kaip minėjau, mano tėvai vaikams nenurodinėjo, nedarau to ir aš. Kai reikės patarimo ar pagalbos, ją suteiksiu, bet tikrai neįkyrėsiu. Šiuo metu Kultūros centre įdarbintas garso ir vaizdo operatorius, bus kam patirtį perteikti (šypsosi).
– Kaip atsipalaiduojate po darbų?
– Labai mėgstu žvejoti. Gal po valandų prie garso režisieriaus pulto traukia gamtos ramybė ir tyla? Ne tik šiaip pažvejoju, bet ir varžybose sudalyvauju. Štai pernai, gegužės mėnesį, dalyvavau tradiciniame „Rapalos“ taurės turnyre. „Rapala“ taurė buvo surengta jau penkioliktą kartą. Šios varžybos keliauja po Lietuvos ežerus, po keletą kartų vyko prie Obelijos, Lūksto, Luodžio ežerų. Paskutinius du kartus – prie Daugų ežero. Dalyvavo 280 žvejų. Su kolega Rimantu Grikevičiumi komandų čempionate tarp 123 komandų užėmėme trečią vietą.
– Supratau, kad esate ne iš tų žvejų, kurie po savaitgalio žūklės žmonai neša žuvį iš parduotuvės. Linkiu ir šiemet pasiekti gerų rezultatų.
Su Algirdu Jakimavičiumi kalbėjomės dar prieš I. Šeiniaus premijos įteikimą. Jos atsiimti Algirdas eis palikęs darbo vietą – garso režisieriaus pultą. Nes pulto „karalius“ savo karalystės ilgai nepalieka. Todėl renginių metu mes, žiūrovai, mėgaujamės geru garsu. Ačiū meistrui už tai.
Parašykite komentarą