Ar tapsime sąmoningesni?
Širvintiškių mintyse dar gyvi prisiminimai, kai 2015- ųjų metų gruodžio 12 d., šeštadienio vakarą, netoli Širvintų „Atžalyno“ progimnazijos, būdamas neblaivus, neturėdamas vairuotojo pažymėjimo, širvintiškis vairavo automobilį „Volvo V70“ ir partrenkė du paauglius, kirtusius kelią pėsčiųjų perėjoje. 15-metis vaikinas žuvo, o 17-metė jo draugė buvo sužeista. Trisdešimtmetis vairuotojas iš įvykio vietos pasišalino, nesuteikęs ir neiškvietęs paaugliams būtinos pagalbos, bei kurį laiką slapstėsi. Jam buvo nustatytas 2,65 promilių girtumas.
Tuomet Širvintų rajono apylinkės teismas vairuotojui „žudikui“ skyrė 4 metų laisvės atėmimą, bausmę atliekant atvirojoje kolonijoje. Žuvusio vaikinuko gedinčiai motinai A. K. buvo įpareigotas sumokėti 20 500 eurų neturtinės ir 1 091 euro turtinės žalos, o jo tėvui – 15 000 eurų neturtinės žalos. Tuomet daugelis širvintiškių kalbėjo, kad bausmė tikrai per švelni. Daugelis net netikėjo, kad ketveri metai negriežtos bausmės gali pakeisti žmogaus sąmoningumą ir jis vėl nesiims tokių pat veiksmų. Buvo kalbančiųjų, kad šis vairuotojas buvo ne kartą sustabdytas neblaivus už vairo dar iki įvykus tragedijai ir vien pažįstamų dėka buvo paleistas ir paliktas nenubaustas, be pasekmių. Taip pat Širvintose ratais sukosi kalbos, kad šis vyrukas, sėdęs už vairo visiškai girtas ir užmušęs jauną vaikiną perėjoje, tuo metu alkoholį vartojo ne vienas ir jo sugėrovai matė, kaip jis sėdasi už vairo ir ketino važiuoti, bet nieko nesiėmė, abejingai stebėjo būsimo nusikaltimo užuomazgas.
Kaip manote, ar abejingumas taip pat yra nusikaltimas? Aš manau, kad taip. Jei vyksta grupinis nusikaltimas, kad ir nužudymas, ir grupėje yra asmenų, kurie tos veikos neatlieka, bet ją abejingai stebi, jie teisiami kaip prisidėję prie nusikaltimo, nors tik vieno asmens smūgis būna mirtinas. Kodėl mūsų valstybei nepriėmus tokio įstatymo, kad šalia girto vairuotojo sėdinčius ar potencialius liudininkus, kurie abejingai stebi girto asmens ketinimus sėsti už vairo ir važiuoti keliu, kuriame gali pasitaikyti pėstieji, dviratininkai, kitos transporto priemonės, vežančios nėščias, kūdikius, sergančius žmones. Ir jie, nieko neįtardami, sąžiningai laikydamiesi eismo taisyklių, gali tapti vairuojančio „žudiko“ aukomis. Tai gali būti dukros, anūkai ar tėvai tų, kurie abejingai stebėjo nusikaltimo užuomazgą – girto asmens atsisėdimą už vairo, raktelio pasukimą…
Mūsų rajone pati aukščiausia galva vis koneveikia, kad rajone daug skundikų, jie vis skundžia ir skundžia, ir niekaip nepavargsta. Tokios neatsargios rajono vadovo kalbos gali atgrasyti pilietį apskritai pranešti apie bet ką: ar būtų atvira vagystė, ar chuliganizmas, ar smurtas prieš vaikus ar moterį šeimoje, ar girtutėlį vairuotoją. Negi dabar tapsi skundiku? Juk negražu. Skundikus smerkia Visuomenė, kaimynai, giminės ir net Meras.
Būtent toks mąstymas rodo, koks žemas vis dar mūsų sąmoningumo lygis. Mokslus baigiau senokai, bet neužmiršiu savo dėstytojo pasakojimo, kai jis svečiavosi pas draugą Amerikoje. Jie kartu išlenkė po keletą taurių vyno ir, kai jau dėstytojas susiruošė išvykti, draugas iškvietė taksi ir pasiūlė už ją sumokėti. Nuėjęs iki taksi, keleivis jį paleido ir visgi nusprendė vykti į viešbutį savo automobiliu. Po kelių akimirkų, nuvažiavus vos kelis šimtus metrų, jo nuostabai, jį sustabdė policijos ekipažas ir, aišku, jam teko srėbti savo neteisėtų veiksmų pasekmes.
Kai vairuotojas sužinojo, kad jam policiją iškvietė jo draugas, su kuriuo visą vakarą šnekučiavosi bei smagiai leido laiką prie vyno taurės, buvo tiesiog įsiutęs ir skambino jį iškoneveikti. Ir, didžiai dėstytojo nuostabai, jis išgirdo visiškai ramų ir argumentuotą atsakymą. Draugo veiksmas, mūsų vadinamas skundimu, amerikiečių laikomas pilietine pareiga. Draugas net prisiėmė sau nuopelnus, kad galimai išgelbėjo dėstytoją nuo daug didesnių nemalonumų. Juk už posūkio buvo sporto mokykla, kurioje aktyviai sportavo ir iškvietusio asmens sūnus. Jis pasakė: „Aš nusprendžiau geriau prarasti draugą, nei laidoti savo sūnų ar jo draugus“. Jie liko draugais. O dėstytojas gavo didžiulę, neužmirštamą pamoką – mūsų visų pilietinė pareiga neleisti nusikaltimui įvykti. O ką mes darome dažniausiai? Ogi, kai jau įvyksta tragedija, smerkiame visus aplinkinius.
Ar ta 2015 metais prieš pat šv. Kalėdas žuvusio vaiko mirtis padarė mus sąmoningesniais bei pilietiškesniais? Manau, kad ne. Didžiuliam nusivylimui ir vėl policijos pranešimuose skaitome „Antradienį po aštuntos vakaro Sutkiškių kaime, Širvintų rajone, žvyrkelyje, vairuojamo automobilio „VW Vento“ nesuvaldė neblaivus, neturintis vairuotojo pažymėjimo 51 metų vyras. Automobilis tiesiame ruože įvažiavo į priešpriešinio eismo juostą, nuvažiavo nuo kelio ir apvirto griovyje. Sužeisti vairuotojas (nustatytas 2,68 promilės girtumas) ir 49 metų keleivis paguldyti į ligoninę. Dar vienas „ekipažo“ keleivis, neblaivus 42 metų vyriškis (3,51 promilės girtumas), nenukentėjo…“
Sunku patikėti, kad šalia šios girtos kompanijos, sėdusios į automobilį, kuris tapo kone „žudymo mašina“ kelyje, nebuvo nė vienos dvasios. Galime tik dėkoti Dievui, kad jų pasivažinėjimas nesibaigė tragedija ir nežuvo nė vienas nekaltas žmogus. Ir mes vis dar galime visi džiaugtis savo gyvais vaikais, tėvais, artimaisiais…
Todėl kviečiu visus širvintiškius susivienyti ir tapti pilietiškais, ne skundikais – o pilietiškais. Neleisti sėsti už vairo neblaiviam savo artimui, kaimynui ar draugui, o jei matote, kad tai vyksta ir jūs negalite sukliudyti „žudymo mašinai kelyje“ pajudėti – SKAMBINKITE 112. Geriau svarstyti, ar reikėjo pranešti apie stebimus veiksmus, nei, įvykus tragedijai, kaltinti save, kad galėjai užkirsti jai kelią, bet likai abejingas.
Parašykite komentarą