Ateinam fotografuotis
Porą dienų praleidau beieškodamas stumbrų. Tiesa pasakius, nelabai jų ir reikėjo ieškoti. Pirmą dieną anksti ryte juos aptikau žiemkenčių lauke, bet prieš juos ganėsi ir 7 įspūdingi elnių patinai. Tai palikau stumbrus ir nusekiau elnius. Galų gale pamečiau ir vienus, ir kitus. Dar stumbrus užtikau vakare kirtavietėje, bet jie pirmi mane pajuto ir tik šakų traškesį tegirdėjau.
Kitos dienos rytą, kai jau vos vos buvo galima įžiūrėti, kas dedasi gyvūnijos pasaulyyyjeee, vėl pamačiau stumbrus. Įsitaisiau pamiškės griovyje. Visa banda, parupšnodama rapsus, smagiai judėjo link manęs, ir aš jau sunerimau, kad dar bus per anksti fotografuoti (saulė tik akis krapštėsi), bet pakilo vėjas ir atplėšęs išlaikytą, prisirpusį mano „aromatą“ tėškė pirma ėjusiam patinui į šnerves. Ans sustojo kaip įbestas. Kvapą užuodžia, bet pavojaus nemato ir nežino, ką daryt. Pusę valandos jie lūkuriavo, tarėsi, galvojo ir nusprendė eiti toliau. Pasekiau jų judėjimo kryptį, nušliaužiau į griovio apačią ir porą minučių masažavau nutirpusias kojas. Tada repečkom į mišką. Kiek galėdamas tyliau ir greičiau apėjau lauką dideliu lanku ir išlindau vėl tiesiai priešais stumbrų bandą. Patogiai pritūpiau ir grožėjausi šiais galingais žvėrimis. Nuostabus jausmas, kai žvėrys, nieko neįtardami, juda tiesiai į tave.
Protingi žmonės sako, kad viščiukus, t. y., stumbrus, reikia skaičiuoti rudenį. Paskaičiuokim. Bandoje viso 19 galvų ir dvi tik šiemet gimusios galvytės. Anksti pavasarį buvo 22 galvos. Vadinasi, laukinėje „Pašilių“ bandoje žuvo/atsiskyrė trys stumbrai. Stumbrų bandos dydis išlieka stabilus – nei smarkiai didėja, nei smarkiai mažėja. Taigi, eina visa banda link manęs ir, likus kokiems 40 metrų, vėl vėjas nunešė jiems žinutę (bais nepalankus jis man tądien buvo). Stumbrai sustojo, vėl tarėsi, vėl dūmojo (tarpuose tarp dūmojimų smarkiai tuštinosi) ir palengva išdidžiai patraukė šonan (ten pat, kur jų pirmais laukiau) ir tyliai, it būtų besvoriai pliušiniai žaisliukai, sulindo miškan.
Parašykite komentarą