Tweet

Straipsnis buvo išspausdintas šių metų rugpjūčio 10 d. laikraščio „Širvis“ 32-ame numeryje.

„Maždaug nuo 2000 metų, būdamas šešiolikmetis pradėjau rinkti smulkias senienas. Mano to meto  kolekcijos  eksponatai buvo smulkūs, todėl namuose neužėmė daug vietos. Buvo sudėta tvarkingai ir namiškiams netrukdė,“ – pasakoja Juodiškių buvusios dvaro sodybos kumetyno patalpose įkūręs įdomų senienų muziejų Ramūnas Apavičius. Gal tada ir netrukdė, o šiuo metu eksponatams jau trūksta vietos. Nedidelėse patalpose prikrauta įvairių daiktų: čia ir senovinė lova, spinta, čia kabo didžiulis pintas krepšys, kuriame telpa gal trys maišai bulvių, kelių modelių radijo aparatai, angliniai virduliai, laikrodžiai, matyt, turtingo būta Juodiškių dvaro šeimininko Gvidono Rušcico, nes čia galima pamatyti ir dvare buvusių krosnių baltus glazūruotus koklius bei jų karnyzus, sovietinės karių uniformas, medalius ir neseniai naudotus mūsų pinigus. Šiose kumetyno patalpose kažkada gyveno Ramūno prosenelio Bronislovo Apavičiaus šeima. Kai vaikai suaugo ir išsikėlė kitur gyventi, čia buvo likusi tik jauniausia Bronislovo duktė Stasė Jasevičienė, jai persikėlus gyventi į Širvintas, patalpas užėmė jaunasis kolekcininkas. Iš pradžių ne vienas rinko ir kolekcionavo, Ramūnui padėjo jo klasės draugas ir vienmintis Mindaugas Jakimavičius. Ir dabar daugelis, žinodami Ramūno kolekcionavimo aistrą, pasiūlo įvairių senienų, tačiau nelabai yra kur jas dėti. Tad Ramūnas jau kumetyno teritorijoje didina savo „valdas“. Išsiaiškinęs, kurioje maždaug vietoje buvęs šulinys su svirtimi, pasitelkęs į talką draugų, mokančių vyšnios virgule rasti požeminę vandens gyslą, ėmėsi ieškoti užversto, šiukšlėmis užpilto šulinio. Ir patikėsite ar ne – rado. Pasirodo, virgulė labai tiksliai nurodė šulinio vietą. Koks buvo džiaugsmas, kai pakasus į gylį kelis metrus, kastuvai atsitrenkė į dar likusius betoninius šulinio žiedus.Šiuo metu trys žiedai jau įleisti į šulinio duobę ir ji laikinai sandariai užkonservuota, tačiau kieme savo eilės laukia dar trys paruošti betoninia žiedai. „Vis to laiko trūksta, ne vietoj gyvenu, tai ir nesigauna padaryti visko taip, kaip nori,“ – kalba Ramūnas planuodamas atgaivinti senąjį šulinį su svirtimi.

Apgailėtinai dabar atrodo buvęs kumetynas. Kažkada ūžęs nuo gyventojų šurmuliavimo ir vaikų klegesio, dabar čia tylu. Šiuo metu gyvena kaip juokauja vietiniai žmonės „du plius vienas“. Du – tai nuolatiniai gyventojai, o vienas laikinai pasirodantis, gal tada kai neturi kur pernakvoti. Nuo kelio pusės šis pastatas atrodo pusėtinai, tačiau iš kiemo pusės jo dienos jau suskaitytos: šiferio lapai nusmukę, pro tarpus vidun tikrai patenka vanduo ir tose vietose sienos baigia pūti, dalis stogo kraigo likusi be skardos. Gal galima būtų bent šiferio lapus grąžinti į reikiamą vietą, apskardinti stogo kraigą, lėšų tam nereikia daug, o darbo jėgos irgi atsirastų, juk bedarbio pašalpas gaunančių Juodiškiuose oi kaip yra. Šiam pastatui per du šimtus metų ir niekas juo nesirūpina. O gaila. Vienas žmogus geriausių norų vedamas tikrai nepajėgus sutvarkyti didelio namo. Taip ir nyksta tyliai prie kelio esantis kumetyno pastatas. Jaunystėje iš namų savo kolekciją Ramūnas perkėlė į kumetyną ir mielai, kai atvyksta į tėviškę, norintiems papasakoja ir aprodo savo „turtus“, o kur reikės dingti, kai tetulės buvusios patalpos vieną dieną nugarmės, nežino ir pats kolekcininkas.

Straipsnis buvo išspausdintas šių metų rugpjūčio 10 d. laikraščio „Širvis“ 32-ame numeryje. „Maždaug nuo 2000 metų, būdamas šešiolikmetis pradėjau rinkti smulkias senienas. Mano to meto  kolekcijos  eksponatai buvo smulkūs, todėl...