Tweet

Turbūt daugelis mūsų nuo vaikystės žino, kad laukiniams gyvūnams ir paukščiams reikia padėti peržiemoti. Paspaudus šalčiams ir prisnigus, dažnas pagalvojame, gal jau laikas gelbėti miškų gyventojus. „Širvis“ ta tema kalbasi su Širvintų rajono medžiotojų draugijos medžioklės žinovu Vaclovu Četrausku.

Gerbiamasis Vaclovai, ar žvėrims ir paukščiams šiemet gresia baltasis badas?

Nerimauti neverta. Baltasis badas dar tikrai negresia. Laukiniai gyvūnai išgyvena ir sunkesnėmis sąlygomis. Tai nereiškia, kad juos reikia palikti likimo valiai.

Medžiotojai turbūt yra pagrindiniai gyvūnų globėjai?

Taip ir turi būti. Anksčiau medžiotojo biliete netgi buvo įrašas: „Kas negloboja, tas nemedžioja.“ Medžiotojai geriausiai žino, kada, kaip ir kuo padėti gyvūnams. Todėl kitiems, norintiems pagelbėti, patartina pasikalbėti su medžiotojais. Yra tam tikros taisyklės ir reikalavimai, juos reikia žinoti prieš pradedant veikti.

Gal galėtumėte plačiau papasakoti.

Gyvūnus šerti galima jiems įprastu maistu, tokiu, kokį jie gali rasti natūraliomis sąlygomis, kas auga mūsų krašte.

Vadinasi, obuoliai tinka, o bananai – ne?

Nei bananai, nei apelsinai, nei sausainiai, ar saldainiai. Šienas laukinių gyvūnų šėrimui turi būti ruošiamas iš natūralių augimviečių. Netinka šėrimui maisto atliekos.

Pasirodo, žinios ir čia reikalingos. Vadinasi, ir lesyklėlėn prie namų reikia žinoti ką berti?

Na, saldainių ir ten nebūtina dėti. Jei rimtai, daugelis nežino, kad lašinukai, kuriuos taip mėgsta zylės, turi būti nesūdyti, druska joms kenkia. Svarbiausia taisyklė – pradėjus šerti, būtina tai daryti nuolat iki pat pavasario. Paliksite maisto vieną kartą – nieko bloga, maitinsite savaitę, kitą – pusė bėdos. Jei maitinsite mėnesį ir po to nutrauksite, tragedija. Įpratę gauti maisto, jie nebemokės patys susirasti ir pražus. Žiūrėkime į viską atsakingai. Ančių ir gulbių lesinimas yra tų paukščių pražūtis. Gaudami maisto, jie neišskrenda laiku ir sušąla, pražūna. Taip, tas lesinimas graži pramoga, bet rezultatas prastas. Dar kartą raginu: žiūrėkime į tai atsakingai.

Dabar visi žinos – lesyklėlė negali būti tuščia. Kokios dar yra gyvūnų šėrimo taisyklės, kokios naujovės?

Afrikinis kiaulių maras, kuris, mano manymu, yra išpūstas ir politizuotas burbulas, pakeitė šernų šėrimo taisykles. Yra didelis spaudimas iš danų kiaulių augintojų, kurie siekia, kad pas ūkininkus neliktų nuosavų kiaulių, o miškuose – šernų. Pastaraisiais mėnesiais išleista eilė potvarkių, kurie visiškai draudžia šerti šernus. Juos galima vilioti natūralios kilmės masalu, t. y. maistu. Juokingiausias reikalavimas – maistas turi būti paliekamas ne ant žemės, bet specialioje talpoje.

Kultūringai, ant lėkštės?

Taip, su laiku gal ir peilį su šakute reikės šalia padėti (juokiasi). Klausėme, kas čia per naujovės, sako, taip daroma kitose Europos šalyse. Bet kodėl mes taip turime daryti, vis tiek nesuprantama. Tokių „marazmų“ prigalvota ir daugiau. Dabar medžiotojams mokama už sumedžiotą iki dvejų metų amžiaus šerno patelę – 50 eurų, jei vyresnė – 100 eurų. Tai pinigų mėtymas į balą. Medžiotojai visada ras būdų, kaip apeiti tuos įstatymų „marazmus“ ir padėti laukiniams gyvūnams.

Kas dar kelia nerimą?

Stebina per daug negatyvus žmonių požiūris į laukinę gamtą. Pirmiausia, žinoma, į šernus. Taip, su jais vargas. Jie pridaro ne tiek žalos, kiek netvarkos. Bet ir jie turi teisę egzistuoti. Jei šernus išnaikins, medžioklės apimtys labai sumenks. Neseniai tiesiog apstulbino vienos ponios skambutis. Ji pareikalavo atvažiuoti nušauti jos sode medelius graužiančią stirną.

O aprišti medelių ponia nesugalvojo?

Nesugalvojo. Pats užaugau kaime, žiemą sodyboje lankydavosi ir kiškiai, ir stirnos, todėl tėvas iš rudens aprišdavo medelius eglišakiais ir apie šaudymus nė mintis nekildavo. O čia štai koks reikalavimas – atvažiuokite ir nušaukite. Galvoje netelpa.

Vadinasi, medžiotojai ne tik medžioja, bet ir saugo?

Jei nesaugosi, neliks ko ir medžioti. Medžiotojai yra tikri savo medžioklės plotų šeimininkai. Galų gale mes mokame nemažus mokesčius už naudojimąsi medžioklės plotais. Štai Kielių medžiotojų būrelis už 2015 metus turi sumokėti 1 900 eurų. O tokių medžioklės plotų Lietuvoje yra daugiau kaip 900. Nemenka suma susidaro.

Taigi, nešerkime gyvūnų saldainiais ir bananais, prieš šerdami pasitarkime su medžiotojais, o pradėję darbą, nemeskime, šerkime iki pavasario.

Dėkojame Vaclovui  Četrauskui už informatyvų pasakojimą ir linkime sėkmingų medžioklių.

Turbūt daugelis mūsų nuo vaikystės žino, kad laukiniams gyvūnams ir paukščiams reikia padėti peržiemoti. Paspaudus šalčiams ir prisnigus, dažnas pagalvojame, gal jau laikas gelbėti miškų gyventojus. „Širvis“ ta tema kalbasi...