Pasidalink per Facebook!

Pirmadienio rytas. Nuostabiųjų pyragaičių kepyklėlė nedirba, tad tenka tenkintis tuo, ką randame parduotuvėje. Šią dieną mūsų tikslas – užlipti į Eifelio bokštą, tad suskubome kuo ankščiau, kad nereikėtų kiurksoti didelėse eilėse. Kelios stotelės su metro, šiek tiek paėjėjom ir mes prie bokšto.

  

Eifelio bokštas buvo pastatytas tik laikinai Paryžiaus horizontui paįvairinti , Pasaulinės parodos lankytojams nustebinti. Bet gerai sakoma, kad „nieko nėra amžiniau už laikiną“. Kad ir kaip kai kurie miestelėnai nenorėjo šio metalinio statinio savo mieste, bet jis stovi iki šiol, ir yra tapęs miesto simboliu. Bokšto aukštis – 324 metrai. Į bokštą galima pakilti liftu arba laiptais. Laiptai veda tik iki antrojo aukšto, kuris yra 115 metrų aukštyje.

Užlipti tikrai nėra sudėtinga besidairant į panoramą.  Kainuoja tik 7 eurus ir eilė daug mažesnė nei laukiančiųjų prie lifto. Gaila, bet iki trečiojo aukšto kažkodėl nekėlė. Prancūzai turi žavingą savybę – retai kur pamatysi užrašą kita kalba, na tik prie lankomiausių objektų. Bet šiaip visur viskas prancūziškai ir kaip tu nori, taip suprask. Dėl to jie sau nesuka galvos. Bet patys prancūzai labai paslaugūs žmonės. Jei tik mato, kad tu kažko žemėlapyje ieškai, tuoj paklaus, gal reikia pagalbos. Paaiškins prancūziškai, įterpdami kelis angliškus žodelius, parodys rankom ir viskas aišku.

Ech, gražus tas Paryžius ir vaikštant po jį ir žiūrint į jį iš aukštai. Kiekviename Eifelio bokšto aukšte galima užkąsti, išgerti kavos, nusipirkti siuvenyrą.

Nusileidę nuo Eifelio bokšto, nusprendėme pasigrožėti Paryžiumi plaukiodami Sena. Štai tada pamatai tiltų grožį. Jau minėjau, kad kiekvienas tiltas turi savo istoriją. Visi pastatai tarytum įgauna kitą atspalvį. Labai gražu. Upėje gyvenimas irgi verda. Valčių valtelių kokių tik nori. Pasiplaukiojimas upe gali kainuoti nuo 14 iki 16 eurų.

               

Keliaujame toliau. Mūsų laukia Monmartre kvartalas ir miuziklas. Iki Monmartre kvartalo vėl lekiame metro. Pirmiausia norime užlipti iki Jėzaus Širdies Bazilikos, kurią jau matėme nuo Eifelio bokšto. Bazilika – nuostabi. Balta, pasidabinusi kupolais, didinga stovi ant kalno. Jos papėdėje ant laiptukų pilna prisėdę žmonių grožisi Paryžiaus panorama.

Bazilikos viduje įspūdinga. Mozaikos, vitražai, altorius, koplytėlės – visa tai taip nuostabu ir didinga, kad sunku ir žodžiais apsakyti. Na, mūsų komandos subjektyvia nuomone, tai gražiausia bažnyčia Paryžiuje.

Daug vaikštinėjant po miestą, prisireikia karts nuo karto tualeto. Yra Paryžiuje mokami tualetai, už kuriuos gali susimokėti nuo 0,50 iki 0,80 euro centų. Bet yra Paryžiuje ir nemokami tualetai. Stovi būdelė, paspaudi mygtuką, durys atsidaro, užeini. Kai išeini, po tavęs iškarto niekas neužeis, nes tualetas atlieka automatinę išsivalymo funkciją. Porą minučių ir prašau, galima užeiti į švarų, dezinfekuotą viešą tualetą ir dar nemokamai. Vanduo yra, tualetinio popieriaus yra, švaru, tvarkinga.

Kaip gi Paryžiuje neaplankius Molen Ružo gatvės. Aišku, ji vadinama visai kitaip, bet pristačius ją kaip Molen Ružo, visiems aišku apie ką. Šioje gatvėje mirga marga nuo visokių „sex shopų“, barų, kabaretų reklamų. Teatrai, miuziklai, kabaretai, burleska – ko tik širdis geidžia ir kiekvieno skoniui. Kas nori akis į akį pabendrauti, irgi ras. Mes iš anksto buvome nutarę, kad eisime į miuziklą. Deja, į patį Molen Ružą bilietų jau negavome net prieš mėnesį. Tad nusipirkome bilietus į tokio paties stiliaus miuziklą, bet kitame teatre. Bilietai į tokį pasirodymą nėra pigūs – nuo 69 iki 100 ir daugiau eurų. Bet tiesą sakant tikrai verta išleisti tokius pinigus ir pamatyti spalvingą, žaismingą, juokingą, skoningą pasirodymą. Pilna salė buvo žmonių, atvykusių iš Australijos, Naujosios Zelandijos ir Kanados, ir mes iš – Lietuvos. Pusantros valandos buvome žavingame sapne. Juokėmės iki ašarų. Išties nuostabus reginys. Gerai, kad metro važiuoja beveik iki pirmos valandos nakties. Net ir vėlią naktį tuose požemiuose nepasijunti vienišas, nes ten visada yra žmonių.

Tai paskutinis mūsų vakaras Paryžiuje. Ėjome namo neskubėdami ir grožėdamiesi naktiniais žiburiais. Ryte jau reikėjo krautis lagaminus ir namo. Paskutinį rytą dar pasigardžiuodami suvalgėme prancūziškų bandelių, nes mūsų kepyklėlė jau dirba. Dar apkeliavome kelias suvenyrų parduotuves, nes jau viską savame kvartale žinojome. Žinome, kur kokios kainos, už kiek galime nusipirkti ir kiek galime nusiderėti. O lauktuvių juk reikia būtinai, artimieji laukia. Neskubėdami pasivaikščiojome pakrante link metro. Iš ten į autobusą ir į Beauvais miestelį netoli oro uosto.

Miestelis išties įdomus. Ir įdomus jis tuo, kad atvažiavęs į jį apie 15-16 val. nei vienoje kavinėje negausi valgyti. Pietų metas baigėsi, virtuvė pradės dirbti tik 18- 19 val. O ryte virtuvė veikia tik apie 12 val. Va taip ! Mus ir vėl išgelbėjo parduotuvė ir jos sumuštiniai. Gerai, kad bent kavos čia galima  bet kada atsigerti  ir, beje, ji pigesnė nei Paryžiuje. Paryžiuje kava kainuoja 2–3 eurus, o Beauvais – 1,70 euro. Bet šiaip miestelis labai jaukus ir ramus. Mažose gatvelėse daug visokių parduotuvėlių, labai graži katedra. Vakare vaikštinėdamas po miestelį gali nesutikti jokio žmogaus. Tylu, tvarkinga, daug daugiau žalumos nei Paryžiuje, jauku.

         

Viskas, kelionė baigėsi. Jau norisi planuoti kitą kelionę, pamatyti kitą miestą ar šalį. O į Paryžių dar norėtųsi sugrįžti, nes dar liko daug kas neaplankyta ir nepamatyta. Išties magiškas miestas, į kurį norisi grįžti ir grįžti.

„Au revoir Paris !!!!!!“

Pirmadienio rytas. Nuostabiųjų pyragaičių kepyklėlė nedirba, tad tenka tenkintis tuo, ką randame parduotuvėje. Šią dieną mūsų tikslas – užlipti į Eifelio bokštą, tad suskubome kuo ankščiau, kad nereikėtų kiurksoti didelėse...