Naujausios žinios

A.Čepkauskaitė: Nuomonės riteriai

Tą biblijinių laikų dieną, kai buvo išrastas atpirkimo ožys, žurnalistų ir nuomonių reiškėjų darbas išsyk palengvėjo.

Įsivaizduokite, kad gyvenate šalyje, kur skurdas pastaraisiais metais augo, atskirtis padidėjo, tūkstančiai vaikų iškrito iš švietimo sistemos, viešų pinigų vagystės tapo rafinuotesnės, nelegalumas legalizavosi, mokesčių sistema ir toliau skatino nelygybę, lobizmo kontrolės neatsirado, viešumo siekį pakeitė viešinimo mechanizmai, kalėjimai persipildė net braška, korumpuotos sistemos liko korumpuotomis, stambieji verslininkai sukūrė buferines įmones užsienio šalyse ir nusiurbė ten mūsų pinigus, užuot mokėję sąžiningus atlyginimus, o politinis gyvenimas pasipildė naujomis imitacijos formomis.

Kaip tokioje valstybėje turi veikti interneto naujienų portalas, kad neštų pelną, trauktų skaitytojus ir reklamą?

Portalas turi virte virti. Greitai rašai anonsą, paskui tekstą. Kuo trumpiau. Kadangi žmonių valstybėje nedaug, jie turėtų kaip pašėlę spausti antraštes vieną po kitos. Viešojo intereso pažeidimų stebėjimui, kvestionavimui, juo labiau į sprendimų paiešką orientuotai žurnalistikai reikalingos žinios ir laikas. Tokie žurnalistai – krapštukai lėtūnai. Bet laiko nėra. Be to, yra draustinių ir rezervatų, kuriuose ganosi įtakingi verslininkai-reklamdaviai ir politikai, per kurių valdomas institucijas į žiniasklaidą kapsi, tiksliau, kliokia viešinimo pinigai.

Kuo užpildyti portalą, kad jis atrodytų kaip naujienų?

Atsakys bet kuris virėjas: faršu.

Tariamomis naujienomis, kopijuojamomis iš valstybės institucijų, lobistų organizacijų, privačių įmonių ir nevyriausybininkų pranešimų spaudai.

Korespondentų pranešimais iš spaudos konferencijų, kurias rengia galios pozicijoje esantys žmonės.

Kriminalinėmis naujienomis ir nelaimėmis iš Lietuvos ir pasaulio. Galimomis nelaimėmis iš kosmoso.

Reklaminėmis pramogų naujienomis ir gyvenimo būdo patarimais. Spektaklių, parodų anonsais. Receptais ir kitu informaciniu triukšmu.

Kokia nors superinovacija androidams ir aipedams.

Žinoma, reikės keleto interviu su įdomiais žmonėmis. Ko nors apie sėkmę ir lyderystę.

Kadangi regione vyksta karas, galima kuriam laikui sumažinti pusnuogių moterų nuotraukų dozę, nes gąsdinamieji tekstai beveik tokie pat patrauklūs akiai ir rankai.

O kaip parodyti, kad žinaisklaidos priemonė rimta, jaučianti Visuomenės gyvenimo pulsą, pateikianti nuomonių įvairovę, aštri, nebijanti – tokia, kokia žmonės pasitikėtų?

Kadangi apie valstybėje vykstančius viešąjį interesą pažeidžiančius procesus ji nepraneša, jų neanalizuoja, tai ims ir pagalvos skaitytojai, kad šita žiniasklaidos priemonė nieko nerašo apie jų gyvenimą, apie jų problemas, kad žurnalistai – bestuburiai, o nuomonių reiškėjai – politinio elito aptarnautojai.

Trumpai tariant, kaip imituoti drąsą ir įžvalgumą?

Ir vėl patars virėjas: susirandi atpirkimo ožį ir pjauni. Ar bent paspardai.

Geriausia – kokią nors pažeidžiamą grupę, kuri viešojoje diskusijoje balso neturi.

Žmonėms juk gyvybiškai svarbu žinoti, ne taip svarbu, ką (skolinuos šią frazę iš vieno karininko).

Saugumo troškimas – pamatinis poreikis. Sukelkime žmonėms apysunkį nesaugumo jausmą, ir jie sutiks su daug kuo, kad tik pasijaustų saugesni. Gąsdinamajame straipsnyje supaprastinkime sudėtingą situaciją iki juoda-balta. Padarykime bent keletą loginės argumentacijos klaidų, pateikime skaitytojams netikrąjį pasirinkimą, pavyzdžiui, tarp absoliučiai saugios auksinės praeities, tarsi tokia būtų buvusi, ir visiškai nesaugios ateities, kuri ištiks skaitytoją jeigu jis neteisingai pasirinks, arba tarp stiprios šeimos ir imigracijos, tarsi tai būtų arba-arba ir negalėtų būti ir-ir, garantuokime, kad tai, ką sakome, jau seniai įrodė mokslas. Nors tie pasirinkimai bus tik autoriaus fantazija, tikėtina, kad tas tekstas pasklis internetuose kaip kepto ožio kvapas.

Žmonės, į kuriuos nukryps nuomonės reiškėjo ar žurnalisto pirštas, gali būti vis kiti. Atpirkimo ožiais gali būti paskelbti kokios nors etninės grupės bendrapiliečiai (kuo labiau abstrahuoti), nėštumą nutraukiančios moterys (tos kraugerės), mistinė penktoji kolona, kuriai galima priskirti bet ką (o kodėl jie nepaneigia, vadinasi, kalti), skurstantys darbo nerandantys žmonės (kas nori dirbti – darbą ras), skurstantys dirbantys žmonės (kas gerai dirba, tas ir uždirba), emigrantai (arba grįžtat su investicijom, arba išdavikai), profsąjungos (stabdo progresą, aišku, kas už jų stovi), o dabar jau ir pabėgėliai (jie čia bėga, nes ten blogai, kai čia atbėgs, tai ir čia bus blogai).

Taip žiniasklaidoje imituojamos kovos, kurios nevyksta. Taip dėmesio centras patraukiamas už horizonto. Taip skaitytojai karštai kviečiami ginti tų, kas ir taip yra galios pozicijoje. Taip nekaltumas verčiamas teisintis. Taip tie žmones, kuriuos žurnalistai turėtų ištraukti iš paraščių, įgalinti juos ir suteikti jiems balsą, paverčiami atpirkimo ožiais. Jų vardu konstruojami absurdiški teiginiai, kuriuos nuomonių reiškėjai čia pat sutaršo į skutus.

Senajame Testamente atpirkimo ožiui suverčiamos visos bendruomenės kaltės ir jis išvaromas į dykumą. Lietuvos žurnalistikoje atpirkimo ožiai naudojami kad būtų nukreiptas dėmesys nuo tikrų problemų ir klausimų, nes taip paprasčiau. Kam kalbėti apie skurdo priežastis ir ieškoti sprendimų. Suradus atpirkimo ožį, ne skurdas ir nelygybė, o skurstantys žmonės gali būti įvardijami kaip „problema“. Arba dar geriau – vieni skurdūs žmonės gali būti supriešinti su kitais, tegul jie niaujasi tarpusavy ir vieni kitų nekenčia.

Taip mes užuot skatinę žmonių susikalbėjimą ir konstruktyvią viešąją diskusiją tampame nerimo sėjikais ir žmonių gąsdikais. Vadiname save žurnalistais, nors gal sunku būtų prisiminti, kada paskutinį kartą ėmėm interviu iš žmogaus, nesančio galios pozicijoje. Mes užsukame panikos malūną ir lengva ranka mostelime komentatorių chorui, kuriame vis nuskamba nemoderuojami raginimai vyti, žudyti.

Mes vadinam save drąsiais, tarsi reikėtų ypatingos drąsos, kad „barbarais” išvadintume žmones, neturinčius vietos pasauly.  Tarsi reikėtų ypatingos drąsos gąsdinti vienus žmones kitais žmonėmis, vargstančius – dar labiau vargstančiais, ujamus – dar labiau ujamais.

Tokia „drąsa” vadinama žiaurumu.

Už jos slypi ne kokia nors ypatinga filosofija ar civilizacija. Jokios vertybės ir jokia, net kalėdinė, krikščionybė, už to nestovi. Tik paprastasis rasizmas ir humaniškumo stoka, įgavę rafinuotą formą. Jei klausytume šių žmonių, prieglobsčio prašantis Juozapas būtų neįleistas kaip potencialus nusikaltėlis, būtų suabejota Marijos integracijos galimybėmis, o jų kūdikis mirtų naktį sušalęs, kaip sušalo trys vaikai Lesbo saloje, kai ten lankėsi ES Sveikatos komisaras.

Mes nežinom, kiek sušalo šiąnakt, nes komisaras ten nesilankė ir mums neparašė.

Tai šiandien Lietuvos žiniasklaidoje pavadinta drąsa – nuolatinė panieka neturintiems galios.Tiems, kurie be balso. Už tai apsidovanojame. Tai laisvų žmonių apdovanojimai? Padarykim eksperimentą, verskim savo redakcinius ir nuomonių straipsnius ir publikuokim britų, prancūzų ar vokiečių spaudoje. Ypač tuos, kuriuose minime „Europos vertybes”. Įkontekstinkim save, įeuropinkim, integruokimės pagaliau. Kremliaus valdomoje Rusijos spaudoje tie tekstai, beje, suskambėtų puikiai. Ir Orbano Vengrijoje.

Kai mums tai tikrai atsibos, Lietuvos žiniasklaidoje sukursime alternatyvą šiai „drąsai”. Po keleto metų paplešknojimai sau patiems per petį už panieką žmonėms, už neapykantos kurstymą ir už atpirkimo ožių paiešką atrodys kaip blogas sapnas. Netgi finansiškai tai nebeapsimokės.

Šio teksto pabaiga nėra madingai pesimistinė.

Audra Čepkauskaitė yra žurnalistė, dirba radijo stotyje LRT Klasika. KTU studijavo mokslo ir technologijų istoriją ir filosofiją. 

Garbingesnės žiniasklaidos iniciatyva

12 Comments on A.Čepkauskaitė: Nuomonės riteriai

  1. stasys // 2015 gruodžio 7 6:29 at // Atsakyti

    KTU studijavo mokslo ir technologijų istoriją ir filosofiją.
    Tai kokia ji žurnalistė? Tam, kad pavadinti save žurnaliste reikia baigti ŽURNALISTIKOS studijas. Įkalkite jus sau į smegeninę. Vieną kartą.

  2. Andželika // 2015 gruodžio 7 7:57 at // Atsakyti

    Stasy, nejuokinkite pasaulio. Jei aš nebaigusi drabužių modeliavimo, o puikiau už baigusius modeliuotojus modeliuoju drabužius, turiu gausybę užsakymų, mane pripažįsta ne tik Lietuvoje, bet ir dižiosiose užsienio šalyse,mano vieno drabužio kaina siekia 2000 eurų, ir va ateina į pristatymą toks Stasys ir pareikškia. „Ką jūs čia malate, kokius drabužius jūs čia perkate, ji nebaigusi modeliavimo. Pirkite iš didžiųjų prekybos centrų, va ten tai tikri modeliuotojai juos sumodeliavo, tikri siuvėjai juos pasiuvo ir tikri pardavėjai juos parduoda“
    Baigti studijas yra vienas iš paprasčiausių žingsnių, o va baigus rasti savo vietą, panaudoti žinias, ir būti skaitomam, klausomas ar žiūrimam tesugeba keletas. Kaip tai paaiškinsite?
    Audra viena geriausių Lietuvoje. Ji Žurnalistė iš didžiosios raidės.

  3. stasys // 2015 gruodžio 7 10:48 at // Atsakyti

    O už furos vairo jus irgi pasodinsite žmogų be vairavimo kursų, bet labai gerai vairuojantį? A savo artimąjį patikėsite labai geram chirurgui? Tik vat problemelė, chirurgas tas medicinos mokslų nėra baigęs, bet laaabaaai gerai pjausto.
    Dėl mano pasaulio juokinimo, tai ne jums spręsti.

  4. nesvarbu // 2015 gruodžio 7 11:24 at // Atsakyti

    Kaip žinoma Lietuvoje ir ne tik,daugelis dirba ne pagal specialybę.Baigę aukštuosius ir neranda savęs toje srytije.Aišku yra specialybės kaip sąko STASYS,furistai ir chirurgai,kur tiesiog be išsilavinimo nepriims(nors ir tarp jų pasitaiko žioplių neišmanančių ką daro).Pavyzdžiui aš nesimokiau toje srytije kuo dabar užsiimu,tačiau jei atlieku tą darbą gerai ir galiu iš to gyventi tai kodėl nedirbt.Musų politikai irgi galima sakyt nieko nebaigę (yra visokių pavyzdžių)žmonės juos renka,nes jie viešai sako „aš padarysiu“.Kuom Žurnalistai,nors ir nebaigę tam tikrų mokslų, prastesni už politikus?

  5. Nijolė // 2015 gruodžio 7 12:29 at // Atsakyti

    Ačiū , gerb. Audra, už gilias mintis. Tiesa, jos ne visai stasiams, bet kas ne stasys, supras, apie ką kalbame. Kartais diplomuotas mokytojas (turintis kartais net kelis diplomus) visai nemoka dirbti su vaikais . Tai tokios tokelės.
    Bandymai kritikuoti ,atseit, „ne žurnalistus“ yra, švelniai tariant, ne į temą. Į temą yra tai, kad žmonės išmoktų kultūringai reikšti savo nuomonę, nesvarbu, kokia jo profesija. Pilietiškumui profesijos nesvarbios.

  6. nesvarbu // 2015 gruodžio 7 12:31 at // Atsakyti

    arba dar.Dirbo Širvintuose du hchirurgai,vieša paslaptis buvo,kad pas vieną prieit neimanoma(nors ir turėjo problemų) o pas kitą laisvai.Visi patardavo eik pas tą.Kame reikalas, juk abu išsilavinę? Esmė tame ,kad Visuomenė įvertina darbus ir arba priima arba ne.

  7. vargšai žmonės // 2015 gruodžio 7 12:50 at // Atsakyti

    Taip tikrai būtų juokinga jei į politiką rinktumėme tik politikos mokslus baigusius. Didžioji dauguma Stasio būtų išvaryti iš Seimo ir Ministerijų į fizikos laboratorijas, operos teatrus, į namus rašinėti savo eilių, į koncervatorijas dėstyti muzikos ir taip toliau, bus ilgokai vardinti. Pirma liktų be darbo tai jo numylėta Živilė 😀

  8. stasys // 2015 gruodžio 7 12:58 at // Atsakyti

    Živilė taptų mero patarėja intrigų, keršto ir pletkų reikalais.
    Merei jai būti negalima. Pernelyg kerštinga. Sukiršino viusomenę.

  9. Nijolė // 2015 gruodžio 7 20:22 at // Atsakyti

    Gerbiami Širvio žmonės. Visai nesvarbu kaip Jus vadinti. Malonu jus skaityti, nes čia kultūringas rašymas, geranoriškas, informatyvus. Čia juntamas gerumas, nėra intrigų, melo. Iš Jūsų ypač galėtų pasimokyti popierinis rajono laikraštis. Ačiū Jums ir sėkmės.

  10. stasys // 2015 gruodžio 8 6:52 at // Atsakyti

    Taip, Nijolė, pritariu. Ypač malonu skaityti Jūsų postus.Ir selekcijonavimą – kas stasiams tinka, kas stasiams netinka. Ką stasiai supras, ką jie nesupras. Rašote ypač kultūringai, su širdies gerumu priimate kiekvieno nuomonę.

  11. stasys // 2015 gruodžio 8 8:19 at // Atsakyti

    Beje, Nijolė, man galite neatsakyti. Neįdomu ir, kuo gero, nuspėjama. Tad, nuo šiol – ignore.

  12. Juoko ona // 2015 gruodžio 8 13:52 at // Atsakyti

    Puikus straipsnis, ačiū, kad randate tuos beveik išnykusius ŽURNALISTUS. Reikalavimai tikrai ne visoms specialybėms vienodi, bet analitinis mąstymas ir talentas kompensuoja diplomo stoką.

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas.


*