Pasidalink per Facebook!

Straipsnis buvo išspausdintas  gegužės 17 d. laikraščio „Širvis“ 20-ame šių metų numeryje.

Nei taip senai, nei taip toli – Užublendžių kaime dainininkų, giesmininkų Turbų šeimai gandras atnešė mergaitę. Tėvukai ją pavadino Danute. O kai ji užaugo ir ištekėjo, teko pakeisti pavardę ir Danutė Turbaitė tapo Danute Stungiene. Bet iki to laiko dar reikėjo mokytis ir baigti Bartkuškio mokyklos aštuonias klases, besimokant ne vien pamokos ir namų darbai rūpėjo, dažnai tekdavo vesti koncertus, vadovauti per vakarones, dalyvauti choro repeticijose, koncertuoti. Mergaitę viliojo pedagoginis darbas, todėl kai tik susidarė galimybės įgyvendinti svajonę, Danutė išvyko į Vilnių. Čia sėkmingai išlaikė stojamuosius egzaminus į Vilniaus pedagoginę mokyklą, ikimokyklinio ugdymo specialybę. Jei darbas prie širdies, sakoma, kad ne dirbi, o dirbdamas ilsiesi. Panašiai buvo ir Danutei. Būsimas darbas buvo artimas sielai, todėl ir mokslo metai netruko prabėgti. Dairytis darbo vietos nereikėjo, nes Bartkuškio darželyje buvo reikalinga jaunoji auklėtoja. Viskas klojosi kaip sviestu patepta.

Bedirbant su mažaisiais bartkuškiečiais, Danutę susirado čiobiškietis Stungys. Jaunajai šeimai gimė pirmagimė Ieva. Neliko Ievutė vienturte lepūnėle, dar du broliai Marius ir Justinas jai palaikė kompaniją. Kai Jauniūnų tarybinis ūkis Šiaulių kaime pastatė vaikų darželį, Danutė buvo paskirta šio darželio vedėja. Savo laiku gyvenvietė buvo išsikovojusi, kad Šiaulių kaime būtų atidaryta pradinė mokykla, joje Danutė mokytojavo. Šeima įsikūrė Šiaulių kaime, tik neilgai teko džiaugtis gražiu, ramiu gyvenimu. Pačiame jėgų žydėjime, nesulaukęs keturiasdešimtmečio, mirė šeimos galva, Danutė trisdešimt aštuonerių metų liko našlauti su trimis vaikučiais. Ieva – paauglė, o mažasis Justinas – vos šešerių metukų. Va tada tai jau teko jaunai mamai suktis kaip voverei rate. Ir sukosi. Sukosi taip ,kad šiandien gali džiaugtis gerais suaugusiais vaikais ir smagiais anūkais. Va dabar Danutė jau gali atsikvėpti: Ieva dirba Avižieniuose, o gyvena Bartkuškyje, bute, kuriame kažkada gyveno jos tėvai ir kuriame pati žengė pirmuosius žingsnius; Marius su žmona – Vilniuje, Justinas taip pat šiuo metu vilnietis.

Einant pro Bartkuškio daugiafunkcio vaikų darželio patalpas girdėti garsus vaikų juokas, kalbos. Kaip neaplankysi mažųjų Bartkuškio gyventojų. Patalpos šiltos, jaukios, o jau vaikučių smalsios akutės tik ir klausia, kas aš ir ko man čia reikia. Ir štai staigmena: iš žaidimų kambario atstraksi besišypsantis viščiukas. Nustebau čia pamačiusi Danutę. O ji ir toliau, kaip jaunystėje, dirba Bartkuškio vaikų darželyje.Važinėja automobiliu iš Šiaulių į Bartkuškį ir atgal. Vairuoja automobilį jau aštuoniolika metų. Danutė šypsosi, pasakoja apie savo grupės nuo 1,5 iki 4 metų „gudručius“, o tie, anot Danutės, gudruoliai dar ne visai aiškiai kalba, dar ne visi be pagalbos gali pavalgyti, net ir sauskelnes reikia pakeisti, tačiau Danutė vis tiek juose mato gabumų, sumanumų užuomazgas. Iš tokių pat kažkada buvusių mažylių Danutė užaugino ir buvusią Bartkuškio pagrindinės mokyklos direktorę Ingą, dabar dirbančią darželyje su vyresniais vaikučiais auklėtoją Jolantą. „Jau dabar mano auklėtiniai – tai buvusių mano mažylių vaikai ar net anūkai,“ – šypsosi Danutė. Atidirbusi pusdienį darželyje, Stungienė skuba į savo Šiaulius. Čia ne tik namai – čia jau kitas mielas darbas – saviveikla. Tai jau į kraują įaugęs pomėgis nuo mokyklos laikų. Teko matyti ir girdėti „Linksmąsias močiutes“. Toms smagioms senjoroms nepasiduoda ir Šiaulių moterų ansamblis savo pasirodymais. Galiu užtikrinti, kas nežino – tai tikrai puikiai susidainavusios moterys ir vienas vyras – muzikantas. Ansamblis repetuoja po du kartus per savaitę, tačiau jei reikia – susibėga kad ir kasdien, jei reikia, repetuoja ne valandą ir ne dvi, o iki vėlaus vakaro, kad sau nepadarytų gėdos. Gražiai pasirodė per Motinos dieną, o jau reikia ruoštis Tėvo dienos minėjimui, pakviesti į Gelvonuose vyksiančią folkloro festivalį „Suprašė žvirblalis“, dalyvaus miesto šventėje. Scenoje ansamblietės šypsosi, pamiršusios kiek dirbta per repeticijas, kiek „šlifuota“ kuri nors nata. Bet repeticijų moterys laukia. Kai neteko patalpų repeticijoms, nebuvo kur repetuoti, nuščiuvo dainininkės. Tačiau po kurio laiko tai viena, tai kita ansamblio narė ėmė skambinti Danutei: „Liūdna, norisi pabendrauti, pasikalbėti, bendrai arbatos išgerti, ką nors darykit“. O ką daryti? „Rinkimės pas mane,“ – pasiūlė. Taigi repeticijos nenutrūko. „O dabar jau visai geros sąlygos repeticijoms, renkamės reguliariai, pravaikštininkų nėra, nors dabar pats darbymetis, moterys visur suspėja, jos labai pareigingos,“ – džiaugiasi Širvintų kultūros centro Šiaulių filialo meno vadovė Danutė Stungienė.

Ką gi repetuokite, mes pasiklausysime ir Jums paplosime.

Straipsnis buvo išspausdintas  gegužės 17 d. laikraščio „Širvis“ 20-ame šių metų numeryje. Nei taip senai, nei taip toli – Užublendžių kaime dainininkų, giesmininkų Turbų šeimai gandras atnešė mergaitę. Tėvukai ją...