Pasidalink per Facebook!

Neaišku, kokiais laikais gyveno darbštuolė Barbė, tačiau kalbos apie jos darbštumą sklido gana toli ir dabar dar vis prisimenama. Barbės vardas tapo sumanių, aktyvių, darbščių moterų sinonimu, išliko tautosakoje. Posakiu „Barbė devyndarbė“ apibūdinami visi daug darbų sugebantys atlikti žmonės. Apie vieną tokią darbštuolę papasakojo Zibalų kaimo bendruomenės pirmininkė Dalia Bulonienė, gerų žodžių apie kaimynę negailėjo ir Genovaitė Kriaučiūnienė. Pasidarė įdomu pamatyti, kaip atrodo šiuolaikinė Barbė devyndarbė.

O toji darbštuolė tai zibališkė Veronika Kazlauskienė. Tiesa, ne visą laiką ji zibališkė. Gimtinė – Limonių kaimas. Ponia Veronika augo šešių vaikų šeimoje. Kaip vyresnėlei teko atlikti daugiau namų ruošos darbų, net pasirūpinti tvarkinga sesers mokykline uniforma: vos ne kasdien plisuotą suknelę sudaigstyti ir išlyginti, kad gražiai laikytųsi klostės, nes mažoji mokinukė nelabai saugojosi ir, keliaudama namo, pareidavo su „pabirėjusia“ plisė. Pradinė mokykla, kurią lankė Veronika, veikė Stundžių namuose. Klasei buvo skirtas didžiausias namų kambarys, nes lankė daug mokinių. Pamokos vyko po pusantros pamainos: dviejų klasių mokiniai ateidavo nuo ryto, po dviejų pamokų prisijungdavo mokytis kitų dviejų klasių vaikai. Po bendrų dviejų pamokų, anksčiau atėję, eidavo namo, o vėlesnieji likdavo dar dviem pamokoms. Per daugumą mokinių, sausakimšoje klasėje neretai per pamokas kildavo triukšmas. Ką daryti mokytojui?

„Klūupdydavo, – prisimena Veronika. – Klūpėdavome vieni prieš kitus, tada jau juokas neimdavo. Aršiausius išdykėlius net išvarydavo iš klasės. O kaip susitvarkyti? Klupdymas labai padėdavo. Aš ir savo sūnus už eibes paklupdydavau. Mus mokė tikrai pedagoginiam darbui atsidavę mokytojai: Apolonija Purlytė, Vanda Latenytė, Bronius Vaitkūnas. Iki šiol atsimenu, ko mokė šie mokytojai“, – šypsosi mano pašnekovė prisiminusi senus mokyklinius laikus.

Mokykloje buvo ruošiamos rankdarbių parodėlės, jose visada būdavo Veronikos darbelių. Jau būdama dvylikos, puikiai mezgė virbalais, o penkiolikos išmoko austi. Audė juostas, keturnyčius, aštuonnyčius, rinktines. Jaunesnioji sesuo pas kaimo siuvėją išmoko siuvėjos amato, Veronika gabi, pamačiusi, kaip dirba sesutė, išsiklausinėjusi irgi puikiausiai pasisiūdavo sau apdarų. Vakaruškose, nors ir pigia, bet nauja suknele pasirėdžiusi, sukosi šokio sūkury. Jaunimo kaime buvo daug. Broliai eidavo pas draugus, draugai ateidavo pas juos. Veronikos broliai, seserys, draugai kartu traukdavo į gegužines, kartu eidavo namo. Buvo linksma.

„Nė nežinau, kaip pasakyti, neprisimenu, kaip iš viso būrio brolių draugų pasirinkau muzikantą Juozą. Ir neapsirikau. Geras, darbštus buvo mano vyras. Visą gyvenimą sutarėme. Visur mes buvome kartu ir darbuose, ir svečiuose, ir bendruomenės renginiuose. Deja, ilgai slaugytas jau senokai paliko mus, – sunkiai atsiduso našlė. – Su mumis kartu dirbdavo ir du sūnūs. Kartu ravėdavo, šieną vartydavo, po to bėgdavo maudytis. Dalyvaudavo Kiauklių bažnyčios procesijose. Kai šioje bažnyčioje dirbo kunigas Kraujalis, klapčiukų [patarnautojų – red. pastaba] buvo ypač daug, tarp jų ir mano sūneliai“, – pasakoja Veronika.

Gerą specialistą, traktorininką Juozą Kazlauską įkalbėjo persikelti į Puorius. Viskas sekėsi gerai ir naujoje vietoje, tačiau tėvukai likę savo namuose nebegalėjo vieni tvarkytis. Brolių ir seserų sprendimu Veronikai teko grįžti namo. O po kurio laiko Kazlauskai persikėlė į Zibalus.

Be mezgimo, audimo, siuvimo, namų, ūkio ruošos, įvairių kasdienių darbų, vaikų priežiūros, visuomeninių pareigų Veronika per dvidešimt metų dirbo laiškininke. Ankstų rytą pakirdusi, savo ūkį apėjusi, autobusu skubėdavo į Širvintas. Laimei paštas netoli autobusų stoties. Pasiėmusi pilną krepšį su spauda, laiškais – vėl skuba atgal. Prenumeratorių buvo gana daug. Skaitė „Tiesą“, „Komjaunimo tiesą“, „Valstiečių laikraštį“, „Lietuvos pionierių“, „Lenino vėliavą“, žurnalus „Švyturį“, „Jaunimo gretas“, „Genį“, o kur dar rusiški žurnalai. Prieš šventes būdavo ypač daug sveikinimo atvirukų. Vos ne kasdien Veronika aplankydavo visas kaimo trobas. Jei užpūstydavo ar slidūs keliai tada paštininkė pėstute iš Zibalų iki Širvintų ir nešina pilnu krepšiu atgal, o kur dar spaudos išnešiojimas po namus. Gal tas nuolatinis skubus gyvenimo tempas išlaikė tokią energingą ir nenurimstančią Veroniką.

Apsilankymo metu Veronika mane nustebino savo ypač didelio kruopštumo ir gerų akių reikalaujančiais rankdarbiais. „Nieko nepaprasto čia nėra, – kukliai šypsosi. – Reikia iš kartono iškirpti norimo dydžio reikiamą kiekį rombų, juos apsiūti patinkančiomis medžiagos skiautėmis, o po to jas sujungti“. Lengva pasakyti, o kaip padaryti? Tai atidumo ir kruopštumo reikalaujantis hobis.

Močiutė Veronika ne tik paskendusi rankdarbių stichijoje, ji su malonumu bendrauja su atostogaujančia dešimtoke anūke Agne iš Vilniaus, studente, būsima logistikos specialiste Milda. Ir tai dar ne viskas – Veronika Zibalų bažnyčios rožinio vadovė, dalyvauja bažnyčios procesijose, bendruomenės rengiamuose susirinkimuose, sueigose. Suspėja ir su rajono ūkininkais į Ūkininkų sąskrydį Kongresų rūmuose, o jos austos lovatiesės buvo eksponuotos Vilkijoje.

Atsisveikinusi su ponia Veronika Kazlauskiene, supratau, kad, dar vaikystėje pradėjusi megzti, ji negali nurimti ir dabar. Viskam randa laiko, visur suspėja. Labai malonu bendrauti su tokiais gyvenimu besidžiaugiančiais žmonėmis, belieka palinkėti poniai Veronikai dar ilgai būti tokiai, kokia ji yra šiandien.

Neaišku, kokiais laikais gyveno darbštuolė Barbė, tačiau kalbos apie jos darbštumą sklido gana toli ir dabar dar vis prisimenama. Barbės vardas tapo sumanių, aktyvių, darbščių moterų sinonimu, išliko tautosakoje. Posakiu...