Pasidalink per Facebook!

Straipsnis buvo išspausdintas  sausio 17 d. laikraščio „Širvis“ 2-ame šių metų numeryje

Lietuviai mėgsta keliauti – tai patvirtins kiekviena kelionių agentūra. Neretas tautietis ir šventes švęsti svetur keliauja, ypač sutikti Naujųjų. Paskaičius pasakojimus, pažiūrėjus reportažus gali pasirodyti, kad dažniausiai traukiama į egzotiškas šalis, populiarius turistų centrus. O štai širvintiškiai Irina ir Jonas Naujųjų išvakarėse sumanė aplankyti kaimyninės Baltarusijos miestą Gardiną. Ir nenusivylė. „Širvio“ skaitytojų dėmesiui sutuoktinių pasakojimas apie kelionės įspūdžius.

– Lietuviams Gardinas tikrai artimas miestas, esantis prie mūsų upių tėvo – Nemuno. Jau Lietuvos didieji kunigaikščiai mylėjo šį miestą, dažnai jame būvodavo. Ir šiandien čia yra Vytauto pilis, vietos gyventojai puikiai žino Vytautą Didįjį. Vis tiek smalsu, kodėl būtent Gardinas?

– Užaugau Druskininkų krašte, nuo ten iki Gardino nė keturiasdešimties kilometrų nėra. Jaunystėje, vos įsigijęs pirmąjį motociklą, dažnai juo lėkdavau Gardinan. Jau daug metų neteko ten būti, o jaunystės takai vilioja, todėl ir nutarėm ten nuvažiuoti, – pasakoja Jonas. – Tarpušvenčiu, nuvykę sodybon tėviškėje, nusprendėm porą dienų nukeliauti į Gardiną, atgaivinti prisiminimus, pažiūrėti, kas pasikeitė, kaip šiandien gyvena Baltarusija.

– Patiko kelionė?

– Buvo labai smagu. Miestas išaugęs, priartėjęs prie Lietuvos. Buvę kaimai šiandien jau tapę Gardino dalimi. Miestas gražiai išpuoštas, šventiškai apšviestas, įspūdingai atrodo vakare.

– Kas padarė didžiausią įspūdį, labiausiai nustebino?

– Malonūs įspūdžiai liko jau nuo pat įvažiavimo į kaimyninę šalį. Pasieniečiai labai mandagūs ir geranoriški, maloniai bendravo ir teikė reikiamą informaciją. Gaila, bet turiu konstatuoti, kad mūsiškiai kaimynams nusileidžia. Beje, maloniu bendravimu pasižymėjo visi vietos gyventojai.

Gardinas labai tvarkingas, senamiestis kiek primena Vilnių ir Kauną. Viešosios erdvės gražiai tvarkomos, per dvi dienas nematėm jokios šiukšlytės. Daug suoliukų, o prie kiekvieno jų – po šviestuvą. Įdomus pastatų apšvietimas: ant namų sienų kabo šviestuvai. Viena lempa nukreipta apačion ir apšviečia šaligatvį, kita – viršun, ji apšviečia patį pastatą. Neveikiančių šviestuvų neteko matyti. Šaligatviai irgi tvarkingi, iškloti trinkelėmis, dailūs borteliai. Budi daug policijos: jauni pareigūnai vaikšto po tris, atidžiai stebi aplinką. Žiemos dienos trumpos, bet ir tamsiuoju paros metu judėjimas intensyvus. Įspūdingai papuoštos ne tik viešosios erdvės, bet ir gyvenamieji namai. Gardine nuo seno gyvena įvairių tikėjimų žmonės, todėl ir maldos namų yra įvairių: katalikų bažnyčių (ypač įspūdinga katedra), stačiatikių soborų, sinagogų. Tuo miestas irgi primena Lietuvą.

Nustebino išlikę sovietinių laikų paminklai. Čia tebestovi Leninas, stūkso tankas, dega amžinoji ugnis. O už keliolikos žingsnių, netoli Lenino paminklo, pastatyta įdomi kompozicija, kurioje persipina katalikiškas ir pravoslaviškas kryžiai. Gardine viskam užtenka vietos.

– Patenkinkite moterišką smalsumą: o kaipgi parduotuvės, kavinės, viešbučiai, kokios kainos ir asortimentas?

– Apie viešbučius nieko negalim pasakyti, – į pokalbį įsiterpia Irina. – Mes buvome išsinuomavę vieno kambario butą. Para kainavo penkiolika eurų. Trumpalaikė butų nuoma ten populiari, butų yra visokių. Beje, ir vieno kambario bute nesunkiai tilptų šeima su vaikais, nes yra ne tik plati lova, bet ir pora fotelių – lovų. Yra ir skalbyklė, ir virtuvės įranga. Nors mums tai buvo neaktualu, nesiruošėm gaminti maisto, atvirkščiai, norėjosi paragauti nacionalinių baltarusiškų patiekalų, pasižvalgyti po maitinimo įstaigas, tad maitinomės skirtingose vietose. Švarus ir tvarkingas ne tik butas, bet ir namo laiptinė bei liftas. Net kilimas ant laiptų patiestas.

– O kavinėse ir parduotuvėse kainos „nesikandžiojo“?

– Kavinėse kainos panašios, kaip ir pas mus. Pirmą dieną pietavom garsiojoje „Karčemoje“, maistas buvo tikrai skanus, porcijos nemažos. Aplink matėm tik turistus. Baltarusiai juokavo, kad kavinėse ir restoranuose maitinasi tik svečiai, o vietiniai valgo prekybos centruose. Juos vilioja „Makdonaldai“, picerijos, kebabinės. Kitą dieną rinkomės kitą kavinę, ten maistas ir aptarnavimas irgi buvo puikūs. Žinoma, užsukom ir į prekybos centrą, kuris irgi nuo lietuviško nelabai skiriasi. Prekių pasiūlos atidžiai nenagrinėjom, ne toks buvo mūsų tikslas. Bet galim pasakyti, kad vietos gamintojų prekės tikrai yra pigesnės, nei pas mus. Baltarusiškos higienos prekės – skutimosi priemonės, šampūnai, dantų pastos nekainuoja nė euro. Parsivežėm labai skanaus fermentinio sūrio, kainavusio daug mažiau nei lietuviškas. Beje, neatsispyrėm norui paragauti baltarusiškos „šlapiankos“. Skonis labai skiriasi nuo lietuviškų dešrų, primena tą senąjį, kaip sovietiniais laikais, matyt, receptai liko tie patys ir, tikėtina, konservantų mažiau dedama.

– Tai kelione nenusivylėt?

– Tikrai ne. Planuojame grįžti į Gardiną vasarą. Vietiniai gyventojai sakė, kad vasarą čia labai gražu, o ir pilis geriausia tada lankyti. Būtinai nuvažiuosim.

– Ačiū už įdomų pasakojimą, manau, sugundysit ne vieną apsilankyti kaimyninėje šalyje, mieste, susijusiame su Lietuvos istorija.

Straipsnis buvo išspausdintas  sausio 17 d. laikraščio „Širvis“ 2-ame šių metų numeryje Lietuviai mėgsta keliauti – tai patvirtins kiekviena kelionių agentūra. Neretas tautietis ir šventes švęsti svetur keliauja, ypač sutikti Naujųjų....