Pasidalink per Facebook!

Jonė LIEPONĖ

Visai dar neseniai skaičiau, kaip trečiosiose pasaulio šalyse, kur daug smėlio, šiukšles paprasčiausiai užkasa dykumose. Dar teko išgirsti, kad mes tiek pastangų ir lėšų skiriame saugodami aplinką, o va tie, anie, šiokie, kitokie apie tai net nemano susimąstyti. Ir kad trenks žinia kaip perkūnas iš giedro dangaus, kad ir mes ne ką geresni, tik tai atliekame gudriau, rafinuočiau ir labiau pasislėpdami.

Manau, jau supratote, kad šiandien paporinsiu apie tualetinį popierių. Visoje Lietuvoje, kiekviename mažame kaimelyje galime jo rasti. Jis vienas iš populiariausių mūsų šalyje. Apie pusę visos pagamintos produkcijos iš visų aštuonių filialų parduodama mūsų šalyje, nes nebrangus, kokybiškas, o dar ir pristato save kaip ekologišką. Tai reiškia, kad gamintojai turi atitikti keliamus reikalavimus nuo gamybos proceso pradžios iki galutinio vartotojo ir tai įvertina nepriklausoma kontrolės įstaiga. Kaip nepriklausoma kontrolės įstaiga vertino „Grigeo“ grupės Klaipėdos filialo ekologiškumo principus, lieka mįslė, bet panašaus tikrinimo principus labai gerai atskleidžia vienas rusiškas serialas „Laikinai nepasiekiamas“. Ten labai aiškiai atskleidžiama, kaip telefonu duodami nurodymai, kokie tikrinimo rezultatai turi būti, o kokie ne. Bėgame bėgame mes nuo Rusijos, o atsigręži, vis toje pačioje vietoje. Drabužius pakeitėm, o vidus išliko nepakitęs.

Štai per viešo informavimo priemones girdžiu, kaip visų aštuonių „Grigeo“ įmonių prezidentas Gintautas Pangonis kalba, kad jis nieko nežinojo, nieko neįtarė, ir jam atrodė normalu, kad triskart padidėjus gamybai, nuotekų Klaipėdos padalinys priduoda mažiau ir sąnaudos sumažėjo. Jis teigia, kad padalinio specialistai sumažėjimą argumentavo, neva jie patys išsivalo. Kone pačiam geriausiam vadybininkui Lietuvoje nekilo klausimų, kaip tai daroma, kokiu stebuklingu būdu patys išsivalo. Pasirodo, būdas primityvus. Jie ima ir išpila kenksmingas aplinkai atliekas į pačią gamtą. Niekas nežino, kiek laiko pilnos kenksmingų cheminių elementų nuotekos tekėjo į Kuršių marias, kiek laiko buvo nuodijama jos fauna ir flora, bet, matyt, ne vieną atsitiktinį avarinį kartą. Po to stebimės, kad žuvys nyksta, kad žuvys su kiekvienais metais vis smulkesnės ir smulkesnės, kad Kuršių marių vanduo pakeitė spalvą, o ir kvapas ne itin patrauklus turistams. O šioji įmonė, beje, teršalams mažinti buvo gavusi net pusės milijono dydžio paramą, kurios panaudojimo viešai taip ir negalėjo įvardinti.

Keisčiausia tai, kad skundų iš gyventojų buvo ir ne vienas. Vadinasi, signalai iki reikiamų ausų atklysdavo. Tik, matyt, tos atsakingos ausys buvo labai sandariai užkemšamos arba neišgirsdavo, arba žinutės nusėsdavo kažkur ausų būgnelių glūdumose. Dabar jau šaukštai po pietų. Tik va klausau aš to didžio pono ir galvoju, kaip žmogus visiems akylai stebint gali taip meluoti. Sako: „…deja, galimai nuotekų įrenginių operatoriai sklendes, kurios turėjo būti užplombuotos, bet nebuvo, atsukdavo niekam nežinant…“ Suprask, savarankiškai, nei technologams, nei viršesnei valdžiai nežinant taip va gudriai mažino sąnaudas patys, o visi tik pamatę mažesnes sąskaitas už nuotekų valymą plojo katučių ir nesusidomėjo, kaip jos mažėja: gal tie operatoriai nuotekomis laisto savo ariamas žemes, o gal nuosavus tvenkinukus užpildo, sausra visgi šiais metais buvo, o negi leisi tokiam kenksmingam „gėriui“ prapulti.

Porina didysis pirmininkas, kad jos visai nekenksmingos, nes iš dalies išvalytos į gamtą buvo paleidžiamos. O buvęs Aplinkos ministras prieštarauja, kad nieko panašaus, iš nuotekų buvo išgaudomos tik šiukšlės, o visi kenksmingi cheminiai elementai kartu su nuotekomis buvo paleidžiami į gamtą. Ir kuo dabar tikėti, neįsivaizduoju. Tas didysis pirmininkas paklaustas, kiek asmeniškai naudos iš įmonių gauna, net negalėjo atsakyti, neva negali prisiminti, kokios jo pajamos per metus iš dividendų ir tantjemų. Matyt, tos pajamos ne su trimis, o gal ir ne su keturiais nuliukais.

Žala gamtai, manoma, 60 milijonų eurų, o kas suskaičiuos žalą įvaizdžiui, pasitikėjimui ekologinių produktų vardui… Grupė nusprendė kompensuoti žalą įkurdama paramos fondą, į kurį pinigus pervedinės pati žalą padariusi įmonė ir asmeninėmis lėšomis prisidės jos vadovai. Fondo surinktos lėšos neva bus skiriamos moksliniams tyrimams. Tik ar nebus vėl trukt už vadžių ir vėl iš pradžių. Gi senolių išmintis byloja: „Kas susimoka, to ir muzika groja“.

Jonė LIEPONĖ Visai dar neseniai skaičiau, kaip trečiosiose pasaulio šalyse, kur daug smėlio, šiukšles paprasčiausiai užkasa dykumose. Dar teko išgirsti, kad mes tiek pastangų ir lėšų skiriame saugodami aplinką, o...