10 savaičių Čikagoje prabėgo greitai ir nuostabių sutiktų žmonių dėka saugiai, aktyviai ir linksmai. Esame praturtėję maloniomis pažintimis, netikėtomis idėjomis ir … automobiliu! Po dviejų savaičių turime palikti Jungtines Amerikos Valstijas – baigiasi viza. Krauname lagaminus į senelį Fredį (taip pavadinome garbingo amžiaus „Mercury“ modelio „Miniveną“) ir į kelią!

Neturime griežto plano. Žinome kelias vietas, kurias būtinai norime aplankyti. Mus riboja laikas, tačiau tikslų  maršrutą nusistatome kelionės metu, atsižvelgdami į savo ir vaikų būseną, orų prognozes. Paliekame vietos maloniems siurprizams ir netikėtumams.

Keliaujame vaikų ritmu. Pirmąją dienos pusę skiriame aktyvioms patirtims. Važiuojame Unės pietų miego ir tamsiuoju paros metu. Važiuojame apie 8 val. per parą. Mašinoje pradeda trūkti vietos. Jau antrą kelionės dieną išmetame vieną iš sėdynių lauk. Taip atsiranda vietos cirko aikštelei, laboratorijai, slėptuvėms… Fantazijos Adomui netrūksta, o sesė klusniai dalyvauja veiksme. Spręsdami galvosūkius ir bandydami atsakyti į visus vaikams rūpimus klausimus, neįtikėtinai greitai judame į pietus. Striukes sudedame į lagaminus. Pravažiavę Tenesio, Pietų Karolinos, Džiordžijos valstijas, šilumos aukštumas sutinkame Floridoje.

Floridos pakrantė užbūrė… Plantacijose auga apelsinmedžiai ir citrinmedžiai. Palmės, vandenynai, šiluma (labiau karštis), jaukūs ir europietiškus miestus neprimenantys Švento Augustino ir Sant Peterburg’o (taip, Sant Peterburgo!) miesteliai, skanūs vaisiai ir daržovės. Išsitraukiame šortus ir sukneles. Gruodžio 27 d. aš nudegiau! Peršti beveik visą kūną, bet tai nuostabu! Nebenoriu tęsti kelionės. Norisi pasilikti čia… Bet Paulius įtikino, keliaujame toliau.

Pamatyti Didįjį kanjoną buvo privalu! Mes jau čia. Gėrimės stulbinančiu ir kvapą gniaužiančiu Didžiojo kanjono vaizdu. Tai pasakiško grožio iki 2000 m gylio tarpekliai, kuriuos prieš 6 milijonus metų išgraužė Kolorado upė.  Sunku išgyventi buvimą tokioje nuostabioje vietoje atsistojus prie vieno ar kito kanjono krašto. Net ir žvelgiant iš įspūdingiausios „Dykumos“ apžvalgos aikštelės. Norisi patirti daugiau! Tačiau… Pakopinėti po jį su vaikais – sudėtinga užduotis. Ypač žiemą. Keliauti žemyn ant mulo nugaros per šalta (paslauga neteikiama). Plaukti raftu, šiuo metu misija neįmanoma. Pakilti sraigtasparniu, pasižvalgyti virš kanjono mums per brangu. Viduje kyla konfliktas – jaučiu didžiulį pasitenkinimą tuo, ką matau, kartu susierzinimą ir nusivylimą dėl galybės apribojimų. Situaciją taiso vaikai, tempdami į už nugaros šalto vėjo košiamą parką. Po minutės mes jau mėtomės sniegu, susiorganizuojame žygį. Susikaupusi Unė žygiuoja per pusnis ir net nesileidžia į kalbas būti paimama ant rankų. 10 m nuo kelio matome briedžių bandą. Paradoksalu, iš Didžiojo Kanjono nacionalinio parko išsivežame šiltą prisiminimą apie šeimyninį žygį ir sniego mūšį.

Ne mažiau pribloškiančius vaizdus matome jau kitą dieną Mirties slėnio nacionaliniame parke. Pats slėnis – žemiausia Šiaurės Amerikos vieta, esanti 86 m žemiau jūros lygio – nepaliko itin  ryškaus įspūdžio. Tačiau pakeliui sutikti margaspalviai kalnai primena karamelės, kavos ir vanilės skonio ledus. Atrodo, net kvapą užuodžiu… Greta jaunų kalnų stūksančios kalvos suteikia galimybę po jas kopinėti. Tai itin svarbu Adomui! Kupinas pasitikėjimo savimi ir tėčio rekomendacijų mūsų didysis vyras kopia aukštyn. Atsargiai, bet ryžtingai. Kiekvienoje sustojimo vietoje. Tai palaimos ir susijaudinimo akimirkos, matant, kaip mūsų vaikui vėl auga sparnai.

Gera matyti Pauliaus degančias akis, Floridoje sustojus prie vartų su užrašu projektas „Venera“. Tai socialiniu inžinieriumi save pristatančio Žako Fresko komandos sukurta gyvenvietė. Pats projektas kur kas platesnis ir labiau pažengęs nei ši gyvenvietė. Bet šįkart ne apie tai. Išsukus tolėliau iš triukšmingo greitkelio, apkurtina tyla. Mums, kaimo gyventojams, čia iš karto patiko. Žaliuojančios palmės ir kitapus tvoros ateinantys pasisveikinti asiliukai užburia vaikus. Netradiciniai statiniai, vešli augalija, daugybė tvenkinių kuria malonų vaizdą. Tik greta vandens gulintis aligatorius kelia nepasitikėjimą. Džiaugiuosi, kad apie tai, kad po aligatorių gyvena kiekviename tvenkinyje, sužinojau viešnagės pabaigoje. Sutinkame Žako bendražygę Roksaną. Paulius apdovanojamas knyga su autoriaus autografu. Didi diena Žako idėjų gerbėjui!

Kelyje sutinkame daugybę žmonių. Kaip gi be jų! Floridos paplūdimyje susipažįstame su šeimyna, mokyklinį autobusą perkonstravusią į jaukius namus. Colyn, Bob ir Lincoln keliauja po Valstijas, ieškodami geriausios vietos gyventi. Kvepia laisve! Į užtarnautą poilsį išėjusi pagyvenusių amerikiečių pora, pardavę namus, komfortiškuose namuose ant ratų lengvu ritmu tyrinėja savo šalį.  Kiekvieną mėnesį praleidžia vis kitoje valstijoje. Gyvena savo (o ir mūsų!) svajonių antros jaunystės gyvenimą. Ir visiškai netikėtai nuostabu akimis neaprėpiamų Teksaso stepių vidury sutikti lietuvę! Mažoje oazėje, kur šiuo metu apie 20 žmonių, karštomis versmėmis mėgaujasi 5 lietuviai. Stebuklingai mažas šis Pasaulis…

Išbandome naują keliavimo būdą – internetinę bendruomenę „CouchSurfing“, kurios narių namuose gali rasti nemokamą nakvynę daugelyje Pasaulio šalių. Tačiau ne nemokama nakvynė, o bendravimas yra pagrindinė tinklo gyvavimo priežastis. Mums tai itin maloni patirtis. Visi sutikti,  besidalinantys svetingumu amerikiečiai – lengvai bendraujantys, atviri pasauliui žmonės, šiltai pasitinkantys ir išlydintys. Gauname daugybę informacijos. Kad ir nuorodą į internetinį žemėlapį, kuriame skelbiamos naujienos apie degalų kainas kiekvienoje gyvenvietėje, draugės, pas kurią galėsime pernakvoti, kontaktą ar paaiškinimus į kai kuriuos Amerikoje vykstančius reiškinius (subjektyvu, suprantama). Be visų šių kelyje ar pakeliui sutiktų žmonių mūsų patirtis būtų kur kas skurdesnė.

Ši kelionė nuo pat pradžių mus moko pasitikėti. Pasitikėti vienas kitu, kartu priimamais sprendimais, vaikų kantrybe. Labiausiai padeda vidinė ramybė. Vidinis balsas, kuždantis, kad viskas bus gerai net tuomet, kai Sekvojų nacionalinio miško kalno viršūnėje, siaučiant pūgai pasiklystame ar leidžiantis nuo 9000 pėdų (2700 metrų) kalno sustreikuoja senuko Fredžio greičių dėžė ir „pakvimpa“ stabdžių kaladėlės. Žinoma, tokiose situacijose itin pasitikime ir tėčio mechaninais gebėjimais!  Kartais iki pat sutemos nesame tikri, kur miegosime ir ar miško vidury naktį mūsų  nepažadins  koks nors miško gyventojas. Kad ir kur nuklystume, nepatogiai ar ne itin šiltai miegotume mašinoje, svarbiausia – esame kartu ir judame viena kryptimi!

Paskutinę kelionės dieną visą kūną užvaldo nuovargis. Atkeliavo natūrali relaksacijos būsena. Po gana įtemptų dviejų savaičių, finišo tiesioji Vankuverio link jau čia pat. Pro langą stebime kalnus ir  Sietlo metropolį. Tik sustoti ir pasigrožėti noro nebėra… Net fotografuoti pro langą nebekyla rankos… Noriu karšto dušo ir masažo! Ir tai, pasirodo, labai įmanoma. Lesley ir Peter poros, kurių namuose svečiuojamės paskutinį vakarą Amerikoje, svečių kambario kampe stovi masyvus odinis masažo krėslas. O taip, aš jame! Tobula akimirka. Ne tik dėl malonios kompanijos, masažo krėslo ir karšto dušo… Mintyse susidėlioja trijų mėnesių viešnagės mozaika. Pabuvojom 15 valstijų, per dvi savaites įveikėm daugiau nei 6000 mylių (apie 10 000 kilometrų), aplankėme daugybę kvapą gniaužiančių vietų. Pamatėme nemažai didingų ar jaukiai mažų, šiltų ir labai žiemiškų, šviesius prisiminimus palikusių objektų. Lyg ir išnaudojome visas planuotas ir netikėtas, mūsų jėgoms pakeliamas galimybes turiningai praleisti tris mėnesius „svajonių šalyje“. Tik neapleidžia mintys, kad kai kurias atkarpas tiesiog pravažiavome, pralėkėme dėl laiko stokos ar nepalankių oro sąlygų.

Taigi paliekame Ameriką žinodami, kad čia sugrįšime. Daugybė vietų, kurias dar norime aplankyti, jose sustoti ir įsiklausyti, žmonių, kuriuos norime dar kartą sutikti ir kurių jau spėjom pasiilgti. Išvažiuojame iš svetingos, nuostabiai  įvairiu kraštovaizdžiu turtingos šalies.

Pasidalink per Facebook!10 savaičių Čikagoje prabėgo greitai ir nuostabių sutiktų žmonių dėka saugiai, aktyviai ir linksmai. Esame praturtėję maloniomis pažintimis, netikėtomis idėjomis ir … automobiliu! Po dviejų savaičių turime palikti...