Fazanų slėnyje (Kazachstane)
Pirmi saulės spinduliai nurausvino snieguotus kalnus ir pažadino visą naktį snaudusį vėją. Ans pakilo ir pradėjo dūkti slėnio krūmynais, nendrynais, įsisuko į sustingusius topolius, sušiaušė miegantį ežerą. Apsidžiaugiau – jei yra vėjas, paukščiai laikysis prie keliuko ir neskris į laukus. Užsimaskavęs atsargiai slenku, stengdamasis neišlįsti iš krūmokšnių šešėlio. Toli toli pastebiu, kaip pabudę ir perskridę nendryno juostą tupia fazanai – mano šios dienos grobis. Dar labiau sulėtinu žingsnį, susilenkiu keturlinkas ir dar pasislenku keliasdešimt metrų į priekį. Toliau atvira vieta – eiti pavojinga, nes paukščiai išsigąs ir nebegrįš. Atsiguliau ant apšarmojusios žemės ir pradėjau laukti. Paukščiai vis skrido ant tako ir bėgo link manęs. Dar bandžiau skaičiuoti, bet pamečiau skaičių (viso buvo apie 50). Likus vos 15-20 metrų, pirma ėjusios vištaitės, pamačiusios keistą didelę juodą spragsinčią akį, sunerimo ir nuo keliuko pasuko į tankius žolynus. Aš vos kilstelėjau galvą ir paukščiai purptelėjo kiek toliau, o vienas gaidys atsitūpė šone, medyje, ir pradėjo kleksėti. Į takelį vis įlysdavo vienas kitas fazanas ar fazanienė, bet sargas vis pranešinėjo, kad įtartinas objektas guli ant kelio. Po gero pusvalandžio rėksnys, matyt, užkimo ir nuskrido. Tai buvo kažkas tokio – tą pačią sekundę, lyg užsidegus žaliai šviesai, iš visų pusių pradėjo lysti fazanai. Prieidavo per 4 – 5 metrus, kuitėsi, lesinėjo visur aplink mane. Fotografuoti gulomis, kai fotoaparatas tiesiog padėtas ant žemės, nėra lengviausias užsiėmimas. Įsiskaudėjo sprandą, pradėjau muistytis ir paukščiai vėl pasibaidė. Labai dėl to neliūdėjau, nes jau buvau pripleškinęs 25gb. Dar bandžiau juos medžioti vakare ir dieną, bet jie pirmi mane pastebėdavo ir skuosdavo kuo greičiau slėptis. Šis kalnų slėnis garsėja fazanais, mat tankūs iki 4 metrų aukščio nendrynai, dygliuoti krūmynai, atviri druskožemio plotai ir džigyda medžių giraitės – viskas ko reikia šiam paukščiui. Džigyda (taip jį vadina vietiniai) medis panašus į alyvmedį, tik jo uogos mažytės ir jos yra pagrindinis fazanų maisto šaltinis.
Deja, čia šiuos karališkus paukščius su fotoaparatu retai kas medžioja. Kiauras dienas tame slėnyje poški šūviai ir ne vienas gražuolis padeda savo žalią galvą.
Tarp dviejų kalnagubrių (kairiojo nesimato) upių kanjonų išvagotas, ežerais ir tvenkiniais nusagstytas, plyti nederlingas fazanų slėnis.
Pirmos pasirodo vištaitės. Kūdos ir riebios.
O iš paskos išdidžiai – gaidžiai.
Ka ka riekųųųųų (t.y. tu tu tuuu tu, tu tu tuuu tu)
http://www.xeno-canto.org/
Fazanai turi nemažus haremus (kaip ir dauguma vištinių), bet dabar laikosi bendruose būriuose. Pavasarį jie pasiskirstys teritorijas ir jau į savo damas niekam nebeleis net žvilgtelt.
Jaunas ir senas. Kur kuris?
Visas fazano grožis atsiskleidžia skrydyje.
O taip atrodo fazanų mėgstamoji džygirda.
Mariaus Čepulio fotoklajonės
www.cepulis.lt
Parašykite komentarą