Naujausios žinios

Filologinės vingrybės

Varpininkas

Žinote, populiarumas pradėjo duoti vaisių. Pastebėjau, kad parapijiečiai praeidami pro varpinę vis pasižiūri, pagarbiau pasisveikina. Žurnalistas juk! Nepatiksi, aprašys kaip nors negražiai, bus sarmata prieš pažįstamus. Per anksti apsidžiaugiau. Pasirodo, ne vien tik rožėmis klotas pilietinio žurnalisto kelias.

Susitinku anądien savo „kalnalaukiškį“ bičiulį, o jis man ir sako:

– Žinai, kalbėjomės apie tave su viena įtakinga švietimo sferos ponia.

– Negi pačia Pitrėniene? – žioptelėjau.

– Nesusireikšmink taip, – atvėsino bičiulis. – Labai jau Pitrėnienei rūpi širvintiškių reikalai. Vietinės reikšmės ponia, bet tikrai neeilinė.

– Ir ką sakė? – teiraujuosi, o viduj sprogstu iš pasididžiavimo: štai kokios išsilavinusios, įtakingos personos mane skaito. – Sulaukei, Varpininke, savo žvaigždžių valandos!

– Nuo ko čia pradėti, – muistosi bičiulis. – Sakė, kad tu iškraipai faktus, rašai netiesą.

– Na, čia jau ne aš kaltas. Pats žinai, kokios agentūros duomenimis naudojuosi. Visos pretenzijos Pranei ir jos kolegėms. Beje, kurie faktai užkliuvo?

– Na, parašei, kad uždarė mokyklą, o ten buvo tik jos filialas.

– Taip, didelis skirtumas: ar už piemenį, ar ganyt. Mokykla ten buvo? Buvo. Centras ar filialas – nesvarbu. Ji egzistavo: vaikučiai sėdėjo, mokytojai mokė, skambutis skambėjo. Dabar nėra? Nėra. Va čia faktas. O kaip jį pavadinsi, taip nepagadinsi. Labai jau smulkmeniška tavoji pašnekovė.

– Dar ji sakė, kad tu rašiniuose vartoji keiksmažodžius: parašei žodelį „pyst“.

Vaje, kaip pasiutau, net akyse tamsu pasidarė. Aš labai atsakingai žiūriu į kalbos kultūrą. Ruošdamasis tapti žurnalistu iš vienos mokytojos net lietuvių kalbos žodyną nusipirkau. Nelabai naują, gal prieš 50 metų išleistą, bet gražiai atrodantį, beveik nenaudotą. Ugdytoja dar pasakė: dirbu jau 40 metų, o žodyno neprireikė, tai gal jau nebeprireiks, naudokis į sveikatą. Pasinaudojau, štai ir rezultatas.

– O tavoji įtakingoji ponia kartais ne filologė? – įtariai paklausiau bičiulio. Šis nieko neatsakė, tik kaltai nudūrė akis žemyn. Supratau – pataikiau. Nieko nebesakiau, mačiau, jam ir taip jau nepatogu. Ar ne iš tos pačios ponios aš tąjį žodyną įsigijau? Tylomis jį atverčiau ir pakišau bičiuliui panosėn: „Skaityk ir įsimink:

„Pyst“ – ištiktukas. Vartojimo reikšmės: 1. Smūgiui žymėti. 2. Netikėtam veiksmui nusakyti. Sinonimai: štai, staiga, netikėtai. Daugiau vartojamas Žemaitijoje( bet niekur nepasakyta, kad negalima vartoti Širvintose!)“.

Sugėdintas bičiulis nukulniavo. Tikiuosi, nueis pas savo pašnekovę ir jai papasakos, ką išgirdęs. Sužinos filologė kai ką naujo apie ištiktukų vartojimą.

Man patinka toks armėnų posakis: močiutė ne todėl protinga, kad du aukštuosius baigė, o todėl, kad gyvenime daug matė. Aš irgi esu daug matęs ir būti pilietiniu žurnalistu turiu visišką teisę. O jei kokioms filologėms atrodo kitaip, tai jų problemos, tegul pačios jas ir sprendžia.

Linkiu jums, mielieji, gyventi be problemų. Iki kito karto!

Jūsų Varpininkas

3 Comments on Filologinės vingrybės

  1. Akvile // 2015 lapkričio 5 8:15 at // Atsakyti

    Smagu skaityt kaip visada. Rytas prasideda su puikia nuotaika.

  2. Gražina // 2015 lapkričio 5 9:49 at // Atsakyti

    Labai geri straipsniai mūsų varpininko, ir toliau taip.

  3. Jurga // 2015 lapkričio 5 15:05 at // Atsakyti

    Štai taip skoningai ir stilingai galima pasakyti Ačiū, varpininke

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas.


*