Gerumo nepamirši
Prasidėjęs adventas turi savo žodyną. Vienas iš dažniausiai vartojamų to laukimo meto žodžių, ko gero, yra gerumas. Ir visokio jo pasitaiko, to gerumo: kartais jis būna viešas, išreklamuotas, apipiltas liaupsėmis, o kartais – slaptas, netikėtas, toks tikras, atsiradęs nežinia iš kur… Ir nebūtinai per adventą.
Įsivaizduokite situaciją: žiema įpusėjusi, kelias per mišką apledėjęs, o jame trys gilios kampuotos vėžės. Žinoma, geriau tokiu keliu nevažiuoti, ypač vienam ar vienai. Todėl sėdėjau tvirtai įsikibus į vairą ir patyliukais meldžiaus, kad nieko nesusitikčiau. Juk vėžės trys, o ratai būtų keturi.
Kai už medžių subolavo pamiškė, lengviau atsikvėpiau. Žinojau, kad ten kelias geresnis. Bet ne veltui tiek patarlių įspėja, kad nesidžiaugtume per anksti. Per sekundę mašina nuo kelio tiesiog skriste nuskriejo į pakelės pusnį prieš pat medį. Nespėjau net išsigąsti.
Kai išlipau, suvokiau padėties rimtumą: mašina per kokį metrą ar du žemiau kelio, iki durelių sniege. Be traktoriaus nė nesvajok vėl atsidurti ledo vėžėse. Pradėjau svarstyti, į kurią pusę eidama galėčiau rasti tą išganingą traktorių.
Tada iš už posūkio pasirodė nedidukas džipas. Jis sustojo. Vairavo iš matymo pažįstamas vyras, kiti du buvo visai nematyti. Išlipę tie žmonės negaišdami ėmėsi veiklos. Gal atrodžiau labai išsigandusi, nes į mane jie beveik nekreipė dėmesio. Radę mano bagažinėje virvę, džipu bandė mašiną ištraukti. Deja, kelias slidus, džipas nedidelis. Nepavyko. O tada… pasirodė dar vienas džipas, jau didesnis. Ir, o stebukle, nestabdomas sustojo. Jo vairuotojas tuoj pat prisijungė prie mūsų, mano mašiną traukė jau du džipai. Gaila, bet ir dviejų nepakako.
Jau nelabai ir nustebau, kai sustojo trečias, vėl džipas, vėl nestabdomas. Atsimenu, kad jis priklausė aplinkosaugos tarnybai. Pasitarę vyrai sukabino džipus vorele ir vėl traukė. Neištraukė.
Paskui sustojo dar kažkoks automobilis, dar vienas. Mano bėda jau rūpinosi gražus būrelis gerų žmonių. O juk aš su savo mašina pusnyje niekam netrukdžiau, jie galėjo važiuoti pro šalį pasišaipydami, kad dar viena žiopla moteriškė į griovį įslydo.
Žiūrėjau į tai, kas vyksta, kaip žiūrovė, nes niekas paskui nė nesigilino, kieno ta mašina pakelės pusnyje. Jau maniau, kad tie vyrai pasiduos, nes buvo aišku, kad ištraukti prikabinus nepavyks. Kur tau. Kažkas pasiūlė išnešti mašiną rankomis. Na, mašina buvo vidutinio dydžio, svėrė beveik toną. Todėl toliau viskas vyko kaip nuotykių filme: vyrų būrys sutartinai kilstelėjo ir užtempė mašiną ant kelio. Pasuko reikiama kryptimi ir įkėlė į tas nelemtas vėžes. Tada greit sulipo į savo mašinas ir po kelių minučių kelias vėl buvo tuščias. Tik keliems iš jų spėjau padėkoti už tai, kad gaišo savo laiką ir eikvojo jėgas. Buvau per daug nustebusi. Juk nebuvau tų žmonių giminaitė, kaimynė ar bendradarbė.
Nežinau, ar dažnai kasdienybėje pasitaiko tokių gerumo akcijų, kurių dalyviai nieko nesitiki ir nieko negauna. Bet dėl to jos ir įspūdingos, ir nepamirštamos.
Skaitytoja Sabina
Parašykite komentarą