Naujausios žinios
  • 2018 gegužės 26 6:17 Naujienos: Ankstyvosios bulvės keptos orkaitėje
  • 2018 gegužės 26 6:02 Iš bendruomenių gyvenimo: Bagaslaviškio dienos centro vaikai ir robotai
  • 2018 gegužės 26 5:49 Naujienos: Palaimintasis Teofilius – ar išgirsime jį
  • 2018 gegužės 26 5:35 Naujienos: „Maxima“ skelbia šimtmečio „Maximalistų“ paiešką
  • 2018 gegužės 25 14:55 Naujienos: Gegužės 31 d. sušaukiamas Tarybos posėdis

Globėjiškumas ir neįvykdyti pažadai

Straipsnis buvo išspausdintas gegužės 9 d. laikraščio „Širvis“ 18-ame šių metų numeryje.

Praėjusią savaitę, Spaudos dienos proga, vėl buvo proga pagalvoti apie žurnalistikos misiją ir dar kartą, mielieji, nulenkti galvą prieš mūsų skaidriausios valdovės proto galią ir rūpestį visais pavaldiniais. Matote, viena iš tų, „neteisingų“ žurnalisčių buvo savo kolegų apdovanota už drąsą, parodytą žurnalistinių kovų barikadose. Klausiate, kuo čia dėta valdovė? Jei jums, mielieji, kyla toksai kvailas klausimas, vadinas, nieko jūs neišmanote: nei žurnalistikos, nei viešuosius ryšius, nei apskritai gyvenimo. Juk kiekvienas mūsų valdovės žingsnis ir veiksmas yra apgalvotas ir padarytas dėl konkretaus tikslo. Nebūtų valdovė savo laiku ištrynusi kai kurių asabų iš garsiosios nuotraukos, kas šiandieną jas žinotų? Teisingai, vienas kitas miestelėnas. O dabar televizijos, laikraščiai, interneto portalai jų nepasidalina, kalbina, filmuoja, į svečius kviečia ir arbatėle vaišina. (Jei jau apie tai prakalbom: Spaudos dienos proga valdovė tas ištrintąsias buvo asmeniškai audiencijai pasikvietusi. Gaila, nemačiau to įvykio nuotraukų. Įdomu, yra jos tenai, ar tik šešėliai juodi murkso?) O kolegos dar ir apdovanojimą drėbteli: sunkų tokį, bronzinį, solidų. Tiesa, į naudą ta visa sumaištis ir valdovei: juk šalia tų, „neteisingųjų“ į kadrus patenka ir jinai, eilinį kartą savąjį grožį parodydama ir išmintingus žodžius tardama. Štai kaip išeina: skandalas vienas, o kiek asmenų naudos turi. Tik valdoviška minties galia ir sugeba tokį efektą sukurti.

Beglobodama miestelio spaudą, valdovė pagalvojo, kad nekenktų tos globos rėmus padidinti. Motinos dienos proga ji sumanė kiekviename bažnytkaimyje organizuoti tai šventei skirtą koncertą ir pasiskelbė esanti tų renginių globėja. Kad sujudo sukruto visos mamos! Puolė naujų suknių pirkti (juk ne visos per kalėdinę akciją dovanų sukneles gavo), šukuosenas raityti – bažnyčioj juk privalu gražiai atrodyti. Aišku, ir Pranutė manoji neatsiliko, kokia gi šventė be jos. Beskubėdama miestelio bažnyčion, namuose ir maldaknygę, ir rožančių paliko – ne tas galvoj buvo. Skubėjo geriausią vietą užimti, kad matytų ir koncertuojančias „asabas“, ir valdovę skaidriausiąją jųjų besiklausančią. O grįžo Pranė visai be ūpo. Nieko nepamatė: nei valdovės, nei koncerto, nei jokio sveikinimo. Lyg ir minėjo kažkas, kad, pasibaigus rytinėms mišioms, vaikučiai padainavo mamytėms keletą gražių dainelių. Bet tai Pranės nepaguodė, ji juk tikėjosi po svarbiausių, vidurdienio, pamaldų kažką šventiško pamatyti ir išgirsti. „Geriau jau būčiau pas pusseserę bažnytkaimin nuvažiavusi,“ – skundėsi jinai. Jau ten garantuotai koncertas buvo, o ir valdovė gal nutarė nuo miestelio šurmulio ramiame bažnytkaimyje pailsėti.

Vos spėjo Pranė savo skundą pabaigti, suskambo josios telefonas. Pusseserė iš bažnytkaimio panoro Pranutei pabėdoti, kad jų kaimo mamas valdovė apgavo, jokio koncerto nedovanojo ir pati akių neparodė. „Tik be reikalo pinigus naujai šukuosenai išleidau,“ – skundėsi giminaitė. Nebuvo kam į ją žiūrėti, visi veidai tie patys.

Mano Pranė sąžininga moteris, ji nenori būti apšaukta gandoneše, todėl nesiima spręsti, ar visose bažnyčiose jokių šventinių renginių nebuvo, juk negalėjo jinai vienu laiku keliose vietose pabuvoti. Tiesa, dar bent dvi draugės iš skirtingų bažnytkaimių irgi patvirtino nieko neįvykus, bet gal kokioj vienoj ir buvo kas suorganizuota? Ir visai nesvarbu, kad valdovė tenai niekuo dėta buvo. Juk ji iš anksto visa ko globėja, nelyg kokia šventoji Marija, pasiskelbė. Kita vertus, seniai žinom, kad be jos žinios ir lapas nenukrenta, vadinasi, ir kas ištarta, ar išdainuota irgi turi būti jos aprobuota. Vadinasi, jei nors vienoj bažnytėlėj kažkas šventiško įvyko – ačiū valdovei ir josios globojančiai rankai. Bet kas nušluostys ašaras toms, kurios liko apviltos? Ar neįvykusių renginių globėja ras tiek nosinaičių, ar pakaks tam reprezentacinio fondo lėšų? Atsakymų tikiuosi jau po savaitės.

Jūsų Varpininkas – neįvykusių koncertų nevykęs vadybininkas

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas.


*