Pasidalink per Facebook!

„…Tai buvo tarsi dangaus siųstas žmogus išvargintam mūsų kraštui, kad savo dvasia gesintų keršto neapykantos prasiveržimus, kad padėtų visiems atsibusti, nušvisti, susitelkti žmogaus ir tėvynės kūrimui. Monsinjoras buvo vaikščiojanti meilė,“ – taip apie monsinjorą Kazimierą Vasiliauską rašė poetas Just. Marcinkevičius.

Šiais žodžiais Širvintų viešosios bibliotekos skaitykloje lapkričio 3 dieną prasidėjo Ramunės Sakalauskaitės knygos monsinjoro Kazimiero Vasiliausko biografijos „Gyvenimas, koks jis buvo“ pristatymas. Susitikimą vedė Skaitytojų aptarnavimo ir vaikų literatūros skyriaus vedėja A. Kanapienienė. Iš Vilniaus atvykusi knygos autorė, žurnalistė džiaugėsi, kad ir toliau monsinjoras yra jos gyvenime ir leidžia pristatant kygą pažinti Lietuvą. Moteris pirmą kartą vieši Širvintose. Nelabai gausiai susirinkusiai auditorijai ji sakė, jog knygoje – kunigo tikėjimo bei tarnystės žmonėms kelias. Kelias, kurį autorė turėjo galimybę stebėti. Su kunigu Kazimieru būsimoji žurnalistė susipažino atvykusi studijuoti į Vilnių, bendravimas tęsėsi iki pat monsinjoro mirties.

Keletas prisiminimų, kuriais su klausytojais pasidalino viešnia:

„Šis ruduo tikrai lemtingas, nes spalio 14 d. buvo lygiai 15 metų, kai monsinjoras išėjo į anapilį. Oras gal nebuvo toks bjaurus kaip šiandien, daug žmonių norėjo atsisveikinti su monsinjoru. Vilniuje pritrūko baltų gėlių, tai tikriausiai pirmas ir vienintelis toks įvykis gėlių pardavimo istorijoje. Monsinjoras buvo pašarvotas Tremtinių koplyčioje, vėliau perkeltas į pagrindinį altorių. Didelė minia žmonių atėjo atsisveikinti. Palaidotas Antakalnio kapinėse. Kai laidotuvių procesija keliavo Antakalnio kapinių laiptais, viename kalno šlaite iš rudeninių lapų buvo išdėliotas žodis „sudie“. Tokį atsisveikinimą sugalvojo viena monsinjoro mokinių. Monsinjoras, paprastas žmogus, manau, turėjo džiaugtis tokiu atsisveikinimu, nes iki savo paskutinių atodūsių buvo ištikimas kiekvienam, kuis jį kviesdavosi, norėjo būti palydėtas į paskutinę kelionę.

Sirgo jisai kepenų vėžiu, skausminga liga, tačiau dažnai nuėjusi jo lankyti į Raudonojo kryžiaus ligoninę, nerasdavau jo. Klausdavau, tai kur buvo išėjęs? Sakydavo: „Na tai va, važiavau į vienas laidotuves, važiavau guosti mirusiojo artimųjų.“ Priekaištaudavau monsinjorui, sakydama: „Kodėl jūs savęs netausojat, o bėgat?“ O jis sakydavo: „Kada jeigu ne dabar.“

Iš tiesų tai buvo žmogus dalijęs save kitiems. Pristatydama knygą, sutinku begales monsinjorą pažinojusių žmonių, išgirstu daug įvairių liudijimų, kurie labai gražūs ir kalba apie monsinjorą kaip apie biblijos sėjėją, kuris dalino save, sėjo save nežiūrėdamas, kur tas grūdas krenta: į gerai išpurentą dirvą ar akmenį, jam nerūpėjo. Tiesiog jautė žmogus, kad gali paguosti, nuraminti, pakalbinti, su kiekvienu papokštauti.

Apie kunigą Kazimierą Vasiliauską yra prirašyta begalės knygų, atrodo, kam ir reikėjo gadinti popierių ir rašyti dar vieną knygą. Šiai knygai parašyti mane paskatino profesorė Viktorija Daujotytė, sakydama, kad reikia dar kartą viską peržvelgti. Pradžioje ėmiausi daryti be didelio entuziazmo, bumbėjau, sakiau, kad beveik viskas parašyta, paskui pradėjau kalbinti. Pradėjau nuo kunigų, kurie pažinojo monsinjorą, pradėjo rastis naujos detalės. Taip pat džiaugiuosi, kad monsinjoro sūnėnas ištraukė sukauptus monsinjoro laiškus, kai jisai mokėsi kunigų seminarijoje, buvo lageryje, kai grįžęs iš tremties gyveno Latvijoje, vėliau buvo paskirtas į Varėną. Iš tiesų perskaičiusi dalį laiškų, pamačiau kitokį monsinjoro gyvenimą, sužinojau detalių, kurių būdamas gyvas jis man nepasakojo.

Dar viena priežastis, paskatinusi parašyti knyga, kad aš neatsisveikinau su monsinjoru per jo laidotuves (buvau gavusi stipendiją ir išvykusi į Angliją), nors su juo bendravome nuo Sąjūdžio metų. Tada aš baigusi vidurinę mokyklą išvažiavau stidijuoti žurnalistikos ir susipažinau su juo, ir iki pat mirties su juo draugavau. Tad mano knyga yra skola už mūsų draugystę. O ta draugystė buvo nebūdinga šiems laikams, nors dabar to nepavadinčiau draugyste. Iš tiesų tai buvo išmintingo, apsiskaičiusio, toliaregiško žmogaus dėmesys vidurinę baigusiam studentui. Jo draugystė buvo su noru lavinti, tiesiog man padėti. Turiu daug monsinjoro dovanotų knygų, paveikslų. Jei išgirsdavo, kad kažko nesu skaičiusi, tuoj nupirkdavo, gaudavo dovanų. Sakydavo, kad draugystę reikia sutvirtinti mažomis dovanėlėmis.

Nors jis buvo kunigas, bet nebūdavo toksai, kokį galima įsivaizduoti kunigo ir dar nepradėjusio eiti tikėjimo keliu žmogaus bendravimą. Jis, kai tik pasitaikydavo proga, pateikdavo biblijos istoriją tarp kitko, bet nebūdavo griežtas auklėtojas ar mokytojas. Tiesiog išmintingas žmogus, kuris dalijosi savo patirtimi, turėjo puikų humoro jausmą, kurį iki šiol visi prisimena.

Kai susipažinau su juo, pirmoji delegacija, kurią atvedžiau, buvo japonų televizijos grupė. Monsinjoras per tą pokalbį-interviu taip užbūrė tolimos šalies atstovus, minėjo, jog lageryje kartu kalėjo su šios šalies atstovais, ir jie taip įsimylėjo tą mažutį kunigą, kad išvažiavo iš Lietuvos pamilę mūsų kraštą per tą neseniai paskirtą arkikatedros kleboną.

Taip nuo pirmosios pažinties pradžioje katedroje, vėliau kviesdavo sakydamas į nevaldišką teritoriją, savo vieno kambario butelį pilną knygų. Nuo grindų iki lubų buvo vien lentynos, vėsoka, televizorius, vėliau nusipirko vaizdo grotuvą, naują televizorių ir sakydavo, kad dabar gali žiūrėti svarbiausią laidą – „Dviračio žinias“.

Monsinjoras iki pat gyvenimo pabaigos liko diplomatiškas ir kuklus. Pagrindiniai jo patiekalai – batonas, pienas ir varškės sūris, kurį laikydavo ant medinės lentelės ir ant radiatoriaus. Nepriklausomos Lietuvos laikais, kai jis tapo populiarus, žinomas, daug kas jį kviesdavo į įvairius balius, kur stalai lūždavo nuo įvairių prašmatnių patiekalų. Grįžęs sakydavo, kad yra išalkęs, nes ten nebuvo ko valgyti: visokie ikrai, eršketai, nei batono, nei pieno.

Ir iš tiesų jam paprasti dalykai rūpėjo. Jis pabrėždavo, kad yra širdžių šalininkas, ne skrandžių puotų, o būtent širdžių. Kiekvienas aplankęs monsinjorą būdavo kviečiamas prie stalo. Gaudavo arbatos, batono. Nepriklausomybės pradžioje gavęs deficitinių prekių skambindavo man sakydamas: „Greičiau šok į kelnes ir atvažiuok.“ Jis būdavo gavęs kokios „palendricos“ ar kokių obuolių. Viską, ką turėdavo, dalindavo per pusę. Sakydavo: „Kas iš to, jei aš čia vienas gerai gyvensiu? Kas iš to, jei aš čia kursiu Dievo pasaulį ateičiai?“ Sako, reikia kasdien gyventi ir ne vienam žmogui toj Dievo karalystėj gyventi, o dalintis. Kuo daugiau turėsi tos šilumos, tuo daugiau galėsi dalinti, aplinka bus normalesnė. Ir jisai per pamokslus nuolat pabrėždavo tas amžinąsias vertybes ir tuo gyveno.

Kunigas Kazimieras Vasiliauskas yra įdomus ir savo kraupoka patirtimi, nes dar jaunas buvo ištremtas pas baltąsias meškas, bet priešingai nei dauguma politinių kalinių, jis nekeikė sovietų valdžios. Priešingai, sakydavo: „Esu dėkingas sovietų valdžiai, kad ištrėmė mane pas baltąsias meškas, nes ten sutikau geriausius draugus, perskaičiau geriausias knygas, sukalbėjau nuoširdžiausias maldas.“ Kartais pasakodavo apie tremtį. Bet ne tiek daug. Kartais aš klausdavau: „Bet kaip jūs nepykstat ant savo persekiotojų?“ Tuomet monsinjoras sakydavo: „Jeigu aš pradėsiu pykti ir nekęsti, aš pralaimėčiau mūšį. Jeigu aš noriu laimėti, aš privalau visiems atleisti, net ir didžiausiems savo persekiotojams.“

Būdavo, kad jis kalbėdavo ir su žmogžudžiais, ir su įvairiais politiniais nusidėjėliais ir jisai sakydavo, kad žmogus gyvas, kol jame vyksta kova tarp gėrio ir blogio. Ir kol jis gyvas, jame gėrio yra daugiau ir jis gali padėti nugalėti blogį. Ir todėl reikia bandyti suprasti kiekvieną. Man dirbant aktyviai žurnaliste, rašant įvairius straipsnius, monsinjoras mane dažnai skatindavo ir sakydavo niekada nepulti kaltinti žmogaus iš pirmo žvilgsnio. Sakė: „Visada pasigilink į priežastis, kodėl jis vienaip ar kitaip pasielgė.“ Ir tie jo pamokymai buvo supratingi, nes pirmas žvilgsnis, kuris susidarydavo nepasigilinus į priežastis, atrodo vienaip, o kai pradedi aiškintis aplinkybes arba bandai suvokti, ką būtum veikęs jo vietoje, dažnai istorija apsisukdavo 180 laipsnių kampu. Todėl jis buvo vadinamas ir bedievių klebonu, ir raudonųjų draugu. Aš manau, kad jis buvo tikras kunigas.

Kunigas A. Saulaitis monsinjorą buvo priskyręs prie ankstyvųjų gailestingumo liudytojų, nes jo pamokslai buvo sakomi iš širdies, jis tuo gyveno. Ne taip seniai katedroje vyko įvairių bažnyčioje veikiančių būrelių susitikimas, kurio metu daugelis pripažino, kad ėmė veikti paskatinti monsinjoro Vasiliausko. Jie tiesiog jaučia, kad arkikatedra vėl yra atvėrusi žmonėms duris ir turi būti šventove ne aukštų pareigūnų, o žmonių, ir kiekvienas turi atrasti tą niša ir tobulėti būdamas toje bažnyčioje.

Monsinjoras, pavyzdžiui, pradėjo aukoti arkikatedroje iki šiol esančias vaikų mišias. Ir jis sakydavo: „Kai aš matau vaikų akis ir girdžiu jų juoką, aš jaučiu Dievo buvimą greta.“ Monsinjoro laikais tie vaikai tiesiog lipdavo ant altoriaus ir, kaip pasakodavo kunigas V. Petronis, kiekvieną sekmadienį reikėdavo skalbti staltieses nuo Dievo stalo, nes viskas būdavo nučiupinėta purvinais, saldainiais ištepliotais pirštais ar mašinėlių ratais nuvažinėtos. Monsinjoras iš to tragedijos nematė, priešingai, manė, kad nuo ankstesnių metų vaikus reikia pratinti prie Dievo, nes gali praleisti tą akimirką, o griežtai bendraudamas irgi gali atstumti nuo tikėjimo ir vėliau juos gali būti sunku sugrąžinti į bažnyčią.

Kunigas Kazimieras unikalus buvo dar ir dėl to, kad, kaip minėjau, kalėjo lageryje, kur tapo visai kitokiu žmogumi, gerąja prasme. Grįžęs iš lagerio jisai tapo nepakeičiamu pašnekovu. Puikiausiai išmanė literatūrą, muziką, meną ir, anot Terlecko, sovietmečiu, kai atvažiuodavo įvairių organizacijų atstovai, duodavo pinigų jų išlaikymui, tačiau niekas nesiryždavo jų priimti, jautėsi nepakankamai išprusę. Vienintelė išimtis būdavo kunigas Kazimieras, kuris priimdavo visus, kas tik atvažiuodavo ir visi jie jautėsi puikiai, nes turėjo lygiavertį pašnekovą apie menus, apie politiką ir kitką. Kunigas niekada nebūdavo kategoriškas ir, kaip jis sakydavo, jam neįdomu kalbėti diskutuoti su žmogumi, kuris mąsto taip pat kaip jis. „Kalbėdamas su bendraminčiu aš savo argumentus pasitikrinu ir nieko naujo man nepasako,“ – sakydavo monsinjoras.

Jis būdavo neeilinis pokštininkas ir tie monsinjoro pokštai kažkokie kitokie nei lietuvių: juokaujame apie tai, kas žemiau juosmens, o monsinjoro humoras būdavo britiškas. Jisai taip švelniai „patraukdavo per dantį‘, bet kiekvienas, patekęs į jo akiratį, suprasdavo, kad kažkaip reikia taisytis, reikia keistis, kad kunigas daugiau neminėtų tų charakterio bruožus apibūdinančių žodžių.

Buvo labai dosnus. J. Ivanauskaitė išvažiuodama į tolimą kelionę, atėjusi atsisveikinti ar žinoma režisierė D. Ibelhauptaitė pajusdavo, kad monsinjoras į delną įdedą vienokią ar kitokią kupiūrą, sakydamas, kai neturės ką valgyti, nusipirktų ką nors, arba tai, ko joms reikia.

Jis pasakojo istoriją, kai grįžęs iš lagerio iš viso be nieko kišenėje, nuėjo pas draugą, o draugas liepė atsidaryti stalčių ir iš buvusio pundo pinigų, liepė pasiimti kiek reikia. Todėl turėdamas tokią patirtį, jis sakydvo, kad pinigai kartais būna svarbūs. Nors tai yra tik popieriai, žmogiški santykiai yra kitokia vertybė ir jeigu jis gali bent kažkiek padėti, jis būtinai pasidalins. Susidaro įspūdis, man bekeliaujant su knygos pristatymu, kad jis pusę Lietuvos yra apdalijęs. Kaip liudijo viena moteris susitikimo metu, sovietmečiu Rapolo bažnyčioje per išpažintį viena moteris prisipažino, kad jos tėvas guli mirties patale, o mama irgi labai serga ir vos suduria galą su galu, tai monsinjoras sako: „Po išpažinties nepabėk, palauk. Aš čia baigsiu kitus aptarnauti ir pasikalbėsime.“ Po išpažinties jis davė jai 50 rublių.

Jaunimui monsinjoras rengdavo Rapolo bažnyčios palėpės kambarėlyje užsiėmimus apie dailę, muziką, teatrą. Viena šių pašnekesių pas monsinjorą dalyvių sakė, kad ji buvo pabaigusi technikumą, o šie susitikimai prilygo keturiems technikumams. Bet jisai nieko nesureikšmino, tiesiog turėjo žinių ir jomis dalinosi.

Kai K. Vasiliauskas grįžo iš lagerio, sovietų valdžia jam neleido gyventi Lietuvoje. Tad jis nuvažiavo į Baltarusiją, bet suvokė, kad ten nelabai jam kas seksis. Tada nuvažiavo į Daugpilį, kuris buvo arčiausiai jo gimtojo Vabalninko. Pirmą naktį miegojo geležinkelio stoty, viešbuty niekas nepriėmė, nes niekur nebuvo registruotas. Šiltą apklotą stotyje davė prižiūrėtoja rusė, kuriai jo pagailo ir neišvarė kalinio į gatvę. Kitas dvi naktis monsinjoras miegojo kapinėse. Jis gyvas man to nepasakojo, aš tai sužinojau vaikščiodama Daugpilyje jo keliais. Monsinjoras pasakojo, kad, kai buvo Daugpilyje, vienu metu pajuto, kad jo nereikia nei dangui, nei žemei, ir galvojo, ar nešokus jam nuo tilto per Dauguvos upę ir ar nereiktų iškeliauti iš gyvenimo. Bet tą akimirką prisiminė, kad vienoje bažnytėlėje meldžiasi eucharistijos seserys vienuolės, kurias įkūrė palaimintas Jurgis Matulaitis. Atėjęs į tą bažnytėlę, pamatė vienuoles, kurios ir parsivedė monsinjorą į vienuolyną. Taip jis buvo išgelbėtas iš mirties ir globojamas visus dešimt metų. Daugpilyje jisai dirbo Ždanovo kolchoze, geležinkelyje, remontavo ratus, dirbo kitus juodus darbus, tačiau, kur konkrečiai jis gyveno, nėra žinoma. Buvusio Ždanovo kolūkio teritorijoje vyresni žmonės tebepamena monsinjorą, jį vadino Kaziku. Viena gyventoja yra sakiusi, kad iki jo nebuvo tokio šviesaus žmogaus ir po jo neteko sutikti.

Kunigas, paklaustas kaip gyvena, sakydavo: „Stengiamės šventai, bet neišeina.“ Dažniausiai jis stengdavosi būti taikintoju, paguosti, išklausyti. Jį lankydavo ir prezidentai, ir eiliniai žmonės, ir Visuomenės užribyje gyvenantys. Ateidavo visi, kuriems reikėdavo pagalbos.

Būdamas lageryje turėjo ranka perrašytus Vaižganto raštus, mintinai mokėdamas Mačernį, sugebėjo padaryti knygą iš senų maišų su poeto eilėraščiais, kurie keliavo po lagerį.

Lageryje jis susipažino ir iki gyvenimo pabaigos bendravo su tėvu Stanislovu.

Kunigas Kazimieras priklausė paskutiniajai idealistų kartai, kuriai drąsiai galima priskirti ir tą patį tėvą Stanislovą, ir kardinolą Vincentą Sladkevičių. Jie vienas kitą jausdavo ir suprasdavo iš pusės žodžio ir vienas kitą palaikydavo.“

Apibendrinant norėtųsi pasakyti, kad R. Sakalauskaitės knygos apie mons. kun. Kazimierą Vasiliauską pristatymas buvo pamoka, kurią reikia išmokti mums visiems – gyventi mylint ir padėti gyventi kitiems.

Kelios ištraukos iš R. Sakalauskaitės knygos „Gyvenimas, koks jis buvo“. Monsinjoro Kazimiero Vasiliausko biografija:

Tėvo stiprumu stebėjęsi kaimynai tvirtino, kad toks ir meškai gali nasrus pražiodyti. Grįždamas iš girios, trims atžaloms parnešdavo zuikio pyrago, laputės duonelės, išsaugotos nuo medkirčio pietų. Kai pavargdavo kelyje, žvelgdavo į dangų. Rugpjūčio naktimis, užvertęs galvą, kartu su tėvu į krintančių žvaigždžių spiečius mėgo žiūrėti ir mažasis Kaziukas. Žvaigždės viliojo savo grožiu, dieviškomis paslaptimis. Žvelgiant į dangų, vadinamą Dievo sostu, vaikui darydavosi baugu tos didybės, begalybės, kurios suvokti negalėjo, tačiau jautė, kad yra kažkas, traukiantis žvilgsnį ir širdį, tai, ko niekada nepasieks.

<…>

Kunigo šventimai įvyko tų pačių metų birželio 16 d. Vilniuje. Į juos trys diakonai naktį atidardėjo sunkvežimio kėbule. Kiti dešimt kurso klierikų liko Kaune, juos įšventino vyskupas Kazimieras Paltarokas. Vieši kunigų šventimai jau buvo uždrausti.

Anksti, kai Vilnius tebemiegojo, valgykloje prie Šv. Mykolo bažnyčios iškilmių liudytojai suvalgė paprastus pusryčius ir iškeliavo į arkikatedrą.

Ceremonija buvo kukli. Žmonių beveik nebuvo, giesmių – taip pat, į kunigų luomą ėjo tarsi slapta, vogčiomis, juos guodė tik pačių tikėjimas ir laiminanti arkivyskupo ranka.

<…>

Visgi gražiausia K. Vasiliausko jaunystės šventė buvo 1946 m. liepos 7 d. primicijos, kai prie Vabalninko Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios altoriaus aukojo pirmąsias šv. Mišias. Buvo graži ir šilta vasaros diena. Žaliavo pievos, laukuose lingavo javai.

<…>

K.Vasiliauskas sugebėjo visur „rasti tyrų, mąstančių, mylinčių, neramių, ieškančių, kovojančių, nepalūžtančių, besiaukojančių“ bendrakeleivių, kuriuos „gerbė ir mylėjo, buvo dėkingas, kad neleido sustoti, suklupti, susipurvinti, o liepė vis su besišypsančiomis akimis, kartais neliečiant žemės kojomis, žygiuoti vergijos takais žvelgiant į amžinuosius ir tyruosius žvaigždynus“.

Tai, kad lageryje laukė „jaunatviško idealizmo švyturiai“ ir poezijos išsiilgę žmonės, K. Vasiliauską nuteikdavo teigiamai. „Laimė yra labai reliatyvus dalykas, vieną kartą tas pats įvykis atrodo skausmingas, kitą – gražiai, – likimo broliams primindavo K. Vasiliauskas. – Poetas B. Brazdžionis sakė: kas laisvas, tas ir kalėjime laisvas bus“.

<…>

Be tikėjimo, knygų ir tarpusavio palaikymo, Intos kalinius gelbėjo geranoriškumas. Niekas iš kalinių neketino sugrįžęs į tėvynę „atkeršyti savo neprieteliams“… Nuo keršto ir neapykantos „saugojo krikščioniška moralė ir supratimas, kad pokario metų kruvinoje dramoje ne jie yra nelaimingiausi, o genocido vykdytojai, permirkę nekaltų žmonių ašaromis ir krauju“.

<…>

Iki gyvenimo pabaigos K. Vasiliauskas jautėsi esąs atsakingas už vagis, žmogžudžius, „mergaites, prekiaujančias savo kūnu“. Mėgo cituoti vokiečių pedagogą ir rašytoją Frydrichą Wilhelmą Forsterį, XX a. pradžioje rašiusį: „Edamas gatve ir sutikęs vedamą kalinių  būrį, visuomet nusiimu kepurę ir jiems nusilenkiu. Man atrodo, kad daug kas blogo jiems atsitiko per mūsų kaltę. Mes nesugebėjome budėti žmogaus sargyboje nuo pat pirmųjų jo metų“. Tai tapo kunigo gyvenimo credo.

<…>

Knygoje taip pat spausdinami monsinjorą pažinojusių kunigų atsiminimai: Vaclovo Aliulio, vysk. Jono Borutos SJ, Antano Dilio, Ričardo Doveikos, Arūno Kesilio, Kęstučio Latožos, Tadeušo Matulianeco, Gintaro Petronio, vysk. Juozo Tunaičio.

„…Tai buvo tarsi dangaus siųstas žmogus išvargintam mūsų kraštui, kad savo dvasia gesintų keršto neapykantos prasiveržimus, kad padėtų visiems atsibusti, nušvisti, susitelkti žmogaus ir tėvynės kūrimui. Monsinjoras buvo vaikščiojanti meilė,“...