Tweet

Kernavės miestas pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėtas 1279 m. Livonijos ir Hermano Vartbergės kronikose kaip Lietuvos didžiojo kunigaikščio Traidenio žemė. 1390 m. kryžiuočių antpuolio metu medinė Kernavė buvo sudeginta ir unikalus viduramžių miestas sunyko. 1979 m., praėjus 700 metų nuo Kernavės paminėjimo, nuslinkus rytiniam šlaitui, buvo pasiruošta sutvarkyti vietovę ir melioruoti Pajautos slėnį. Darbų metu melioratoriai užkliudė medgrindą, seniausią žinomą medinį taką. Tais pačiais metais Vilniaus universitetas pradėjo vykdyti mokslinius archeologinius tyrinėjimus Kernaveje. 1986–1987 metais kasinėjimų metu buvo atrasta viduramžių laikotarpio pirtis. Archeologai aptiko krosnį, pirties kaušelį, vantos likučius, nuodėgulius, o vėliau paaiškėjo, kad šalia pirties būta ištiso viduramžių miesto – tuomet žiniasklaidos pavadinto „lietuviškąja Pompėja“.

Gegužės 21 dieną viduramžių Kernavė atgijo su visais savo gyventojais, dūkstančiais vaikais, kūdikiais ant rankų, dirbančiais amatininkais, dainomis ir šokiais puošiančiais šventinius vakarus gyventojais.

Susirinkusius į Muziejų naktį prie Kernavės archeologinės vietovės muziejaus dainomis ir rateliai pasitiko Kernavės folkloro ansamblis „Medgrinda“, kuris vėliau visus nuvedė į viduramžių Kernavės miestą. Svetingai dainomis prie vartų pasitikę viduramžių gyventojai, kvietė aplankyti atgijusį miestą, pamatyti, kuo užsiimdavo tuometiniai kernaviškai, kuo gyveno, ką veikė, kaip pramogavo senoji Kernavė.

Pirmiausia apsilankėme medinėje pirtyje. Čia jau kūrenosi rekonstruota krosnis, stovėjo paruošti mediniai kubilai, juose mirko vantos, o šalia žiūrovų akis traukė rekonstruotas pirties kaušelis. Pirtininkas pasakojo apie pirties privalumus, viduramžių pirties skirtumus nuo šiuolaikinės, atsakinėjo į smalsių miesto svečių klausimus. Ilgai pirtyje išbūti sunkoka, akis graužė pirties dūmelis. Šalia pirties prisiglaudusi kalvė. Galima buvo apžiūrėti jos vidų, pamatyti kalvio įrankius, darbo vietą, bet kalvis kol kas namelyje svečių nepasitiko.

Antrame kiemelyje įsikūrė batsiuvys ir kauladirbys. Batsiuvė demonstravo įvairų apavą – nuo pigiausio iki brangiausio. Pasigyrė svečiams, kad šiandien ji neblogai uždirbo, pardavė juvelyrui ilgus aulinius batus už vieną karvę ir pasiūlė pirkti pigesnius batus už ožką ar avį. Kauladirbė demonstravo kaulo spaudą, rastą Kernavėje. Jis pagamintas iš elnio rago. Spaudais buvo spaudžiami raštai ant specialios beržo tošies. Iš jos buvo gaminami indai, kurie pakankamai sandarūs ir tvirti. Iš vieno spaudo galima sukurti keturių dalių raštą, o iš kito galima sukurti gražią raštų juostą. Amatininkė pademonstravo grąžtą be motoro. Panašiu įrankiu į lanką suko grąžtą ir pragręždavo skyles. Žinoma, kad visi brangesni įrankiai: šukos, peiliai, adatinės, buvo nešiojami prie juosmens ir uždengti iš rago pagamintomis apsaugomis.

Visai netoliese, gretimame kiemelyje ant laužo virė skani žolelių arbata, kurios skanavo kiekvienas ištroškęs miesto svečias, o numalšinęs troškulį galėjo sudalyvauti senuosiuose žaidimuose: keturių kampų virvės traukimo ar „Jaučio“. Išvargę nuo aktyvių žaidimų, lankytojai turėjo progą užsukti į kiemelį, kuriame galėjo pamiklinti smegenis ir sužaisti senuosius stalo žaidimus, o išalkę ir prisismaginę buvo svetingai priimti paprastų viduramžių gyventojų namuose ir vaišinami sūdytais lašiniais bei virtomis pupomis.

Daugiausia dėmesio sulaukė juvelyro kiemelis, kurio kambarys atrodė kiek aukštesnis, erdvesnis nei kitų. Ant stalo ir suolų išdėlioti juvelyro dirbiniai traukė vaikų ir moterų dėmesį, o įvairūs įrankiai kėlė vyrų susidomėjimą. Juvelyras smulkiai pasakojo ne tik apie savo darbus, bet ir apie gyvūnų reikšmę žmonių gyvenime, apie vietoje stiklo naudojamas medžiagas langams, apie aukštų durų slenksčių reikšmę, apie balnus ir batus. Kiekvienam klausiančiajam turėjo po išsamų atsakymą, o susidomėjusiems demonstravo juvelyro darbo subtilybes.

Juvelyro kiemelyje buvo jaukiai įsikūrusios indų iš molio gamybos amatininkės. Jos kvietė svečius patiems nusilipdyti gaminį iš molio, pasakojo, koks ilgas ir nepigus molinio indo kelias, kaip išgauti juodąją keramiką ir kaip prižiūrėti jau išdegtus molinius indus.

Akį traukė vėjyje besiplaikstančios tautinės juostos ir įvairiaspalviai vilnoniai siūlai. Tai siūlų dažytojų ir juostų audėjų namas. Audėjos pasakojo apie vilnonio siūlo dažymo metodus, apie tai, kaip atpažinti geros kokybės siūlus, kaip iš jų austi juostas ir paprastas kampuotas virveles, kurios buvo naudojamos maišelių susirišimui, plaukų pynimui ar batų bei aprangos pasirišimui.

Vakarėjant miesto gyventojai ir svečiai rinkosi į kiemą ir kartu traukė senas dainas, sukosi rateliuose ir šoko poromis. Taip viduramžių Kernavėje gyvenimas virė iki pat vidurnakčio. Nakčia miestas nurimo neilgam, jau visai čia pat, liepos 8–10 dienomis jis vėl kvies visus į gyvosios archeologijos festivalį ir supažindins su archaiškais amatais.

Kernavės miestas pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėtas 1279 m. Livonijos ir Hermano Vartbergės kronikose kaip Lietuvos didžiojo kunigaikščio Traidenio žemė. 1390 m. kryžiuočių antpuolio metu medinė Kernavė buvo sudeginta ir...