Pasidalink per Facebook!

Straipsnis buvo išspausdintas gegužės 30 d. laikraščio „Širvis“ 21-ame šių metų numeryje.

Tėvo dieną visi tėčiai tampa ypatingi. Kviečiame susipažinti su ilgamečiu Širvintų rajono gyventoju, trijų sūnų tėvu, turėjusiu įtakos rajono savivaldai – Henriku Šalkausku.

Darnioje, draugiškoje šeimoje Kernavėje augo vyriausias Šalkauskų sūnus Henrikas. Tėtis buvo puikus siuvėjas, tad namuose dažnai lankydavosi pašaliniai žmonės. Namai skambėte skambėjo kalbomis, pasakojimais, juokais. Ypač tėtis buvo smagus pasakorius. Tėvukui „Kernavės“ knygoje skirtas visas skyrius, tuo tikrai vaikams galima didžiuotis. Mamai gi teko nugarą lenkti kolūkio laukuose. Ji menkai uždirbdavo. Reikėjo papildomų pajamų. Kaimuose tuo metu visi stengdavosi išlaikyti karvutę, ji tuo metu buvo pagrindinė šeimų maitintoja. Henrikas jau ankstyvoje vaikystėje žinojo, kaip šienauti, karves ganyti. Darbščioje šeimoje negalėjo būti veltėdžių, tad, kiek save prisimena Henrikas, visada dirbdavo darbus pagal savo jėgas. Pradėjus lankyti Kernavės mokyklą, jo darbai perėjo jaunesniam broliui.

Po mokyklos baigimo reikėjo rinktis specialybę. Kokią gi gali rinktis darbštus kaimo vaikas jei ne žemdirbio. Ir įstojo Henrikas Šalkauskas į Bartkuškio žemės ūkio technikumą, pasirinko agronomo specialybę. Mokslai netruko prabėgti, pirmoji darbovietė pagal paskyrimą buvo Vilniaus rajone. Neteko ilgai dirbti naujoje darbovietėje – pašaukė atlikti karinę prievolę. Atsisveikino jaunas specialistas su tėviške, artimaisiais ir trim metams iškeliavo į taigą – į Kirovo sritį. O štai tarnyboje visai netikėtai buvo paskirtas bitininku. Anksčiau bitininkavęs „senis“ lietuvis atitarnavęs laiką, vietą užleido kitam, tačiau nelabai ką nutuokiančiam apie bites, lietuviui. Tame kariniame dalinyje buvo rimtai žiūrima į bitininkystę. Naujoką išsiuntė 3 mėnesius už 300 km mokytis bitininkystės meno pas bitininką akademiką. Baigęs mokslus, Henrikas sugebėjo prižiūrėti per 70 bičių šeimų. Prisimena Henrikas, kad tose apylinkėse už 12 km buvusioje gyvenvietėje dar gyvena penkios lietuvių tremtinių šeimos. Taigos upėse gausu žuvies, tad valdžiai kareivis virdavo žuvienę, vaišindavo savo gamybos midumi. Taip betarnaujant prabėgo kareiviški metai. Prasidėjo civilio gyvenimas.

Henrikas pradėjo darbo karjerą Puškino kolūkyje Dailidžionių fermoje apskaitininku. Į Kernavę namo neprivažinėsi – pirmininkas sutarė su tvarkingais šeimininkais Bimbirais Rimučių kaime, kad priimtų nuomininką. O šie ką – vaikai išvažinėję mokytis, grįžta tik savaitgaliais, lai pagyvena vyrukas, jiems patiems bus smagiau. O tas nuomininkas, Rimučių brigadininkas, nusižiūrėjo šeiminkų dukrą Nijolę ir po kurio laiko tapo jų žentu.

Darbštus, organizuotas, sumanus darbuotojas neliko nepastebėtas tuometinės rajono valdžios, buvo iškviestas pokalbiui ir jam pasiūlytas darbas vykdomajame komitete instruktoriumi. Tačiau kanceliarinis darbas ne Henrikui, jis atsisakė šio pasiūlymo, bet pareiškė norą dirbti besikuriančiame rajono agrochemijos susivienijime. Vadovavo gausiam mechanizatorių kolektyvui. Dirbdamas mechanizatorių būrio viršininku, buvo išrinktas agrochemijos susivienijimo partijos sekretoriumi. Organizacijos sekretorius pirmasis pajuto gaivaus vėjo dvelkimą, prasidėjus pertvarkai pirmasis rajone parodė iniciatyvą ir išardė partinę organizaciją. Tad ir pirmasis pajuto rajono komunistų partijos spaudimą, grasinimus teismais, šantažą. Kai nepavyko buvusio sekretoriaus išgąsdinti, atvyko derybininkai. Dabar Henrikas šypsosi: „Patys tuomečiai derybininkai po kurio laiko padėjo partinius bilietus“.

Prasidėjus pertvarkai, pagal valstiečių įstatymą gavęs žemės, įsigijęs žemės ūkio technikos, gyvulių, pradėjo ūkininkauti. Žinoma, visa tai buvo suderinta su šeima. Dabar prisiminę, kaip teko dirbti ir ką gavo taip dirbdami, jokiu būdu nebūtų ėmesi tokio Sizifo darbo. O dirbo taip dvidešimt metų.

Dvi kadencijas Henrikas Šalkauskas buvo išrinktas Rajono tarybos nariu. Būdamas aktyvus tarybos narys, suprato, kaip sudėtinga eiliniams žemdirbiams pateikti deklaracijas Europos Sąjungos paramai gauti. Į siūlymus tuometė Rajono taryba įsiklausė ir buvo įvesti deklaracijų pildymo padėjėjų etatai.

Vaikai nuo mažens dirbo su technika, vienas Henrikas jokiu būdu nesuspėtų laiku suarti laukų ar suvežti šieno. Lino, o tada dar septynmečio Linuko galvutės nesimatė už traktoriaus vairo, o traktorius buvo puikiausiai valdomas. Atvykęs iš Ukmergės žemės ūkio mokyklos, Laimonas skubėdavo tėvams į pagalbą. Žemės ūkio mokykla pagal mainų programą Laimoną, kaip gerai besimokantį, išsiuntė į Vokietiją. Darbštus vaikinas patiko vokiečiams, tad, kai grįžo Laimono brolis Dainius iš armijos, jie abu vykdavo į tą pačią vokiečių šeimą padirbėti. Geri santykiai su šios šeimos vaikais liko iki šių dienų.

Nuo ankstyvos vaikystės dirbęs kaime įvairius darbus ir žinantis jų skonį šeimos galva Henrikas nenorėjo, kad tie patys rūpesčiai užgultų ir jo vaikų pečius. Tad sulaukęs atitinkamo amžiaus, nutarė užbaigti ūkininkavimą. Žemę išnuomavo, gyvulius pardavė ir šiuo metu džiaugiasi didžiulia dviejų hektarų kiemo teritorija. Kieme ideali tvarka. Visur nušienauta, visur, kur tik įmanoma, auga išpuoselėtos gėlės (net ant klojimo sienos pritvirtinta gelda pilna gėlių), kūdroje galybė žuvų, anot šeimininko: „Net neįdomu gaudyti“.

O kaip be bitučių. Neužmiršo Henrikas kariuomenėje praleistų bitininkavimo metų. Dabar prižiūri dvidešimt avilių. „Keliuosi penktą valandą ryte,“ – sako. Nustebau: „Kodėl?“ „Ogi per dieną nespėsiu visų darbų atlikti. Vien prie bičių daug darbo ir rūpesčio. Be kruopštaus darbo nebus saldaus medaus. Net po medžius tenka karstytis ir susemti bičių spiečių,“ – dalinasi Henrikas.

Žmona Nijolė sako, jog Henrikas visų galų meistras. Namuose per žiemą atliko visus reikiamus remonto darbus: naujai išvedžiojo elektros instaliaciją, paklojo laminatą, reikia pataisys bet kokį prietaisą, netgi pataria sūnums, kaip reikia darbus atlikti. „Aš juk turiu patyrimo, o jie jauni, juos reikia pamokyti. Pradžioje vaikai purkštavo, tačiau mano patarimai, pamokymai pasiteisino ir dabar visi kartu tariamės,“ – džiaugėsi šeimos galva.

Šiltas šeimos bendravimas jautėsi per visą pokalbio laiką. Vienas kitą papildydami, vienas kitam primindami, Nijolė ir Henrikas maloniai dalinosi savo gyvenimo istorija. Laikas netruko prabėgti, šeimininkams jau laikas vykti į Bartkuškį pas sūnų Dainių į šventę. Dainius įsikūręs gražiame Bartkuškyje, dirba Bartkuškio daugiafunkciame centre direktoriaus pavaduotoju ūkio reikalams, o štai žmonai Jolitai tenka važinėti į Širvintas, nes čia dirba akių gydytoja. Pas brolį atvyks ir Laimonas su žmona Živile ir dukryte. Laimonas remontuoja automobilius, tad bėdų dėl mašinų gedimų Šalkauskai neturi – yra nuosavas meistras. „Ilgiausių metų“ giedoti pradės Živilė, ji dalyvauja „Dermės“ chore, jai pirmenybė ir pradėti. Labai darbais užsiėmęs jauniausias sūnus Linas. Daugumai gyventojų, norinčių prisijungti prie miesto vandentiekio ir kanalizacijos tinklų, jis atliko kasimo ir prisijungimo darbus, laisvalaikiu gamina kietus baldus. Šiuolaikiniai, puikaus dizaino sūnaus gaminti baldai puošia Šalkauskų namus.

Šiandien visi Šalkauskai susirinks pas Dainių.

Čia pat Tėvo diena – tada Dainius, Laimonas, Linas su šeimomis atskubės pas šios šeimos galvą – savo energingą, žodžio kišenėje neieškantį, darbštuolį, geraširdį mylimą tėtį – Henriką – į gražią, jaukią sodybą, tvarkingus namus, pas besišypsančią mamą Nijolę. Belieka Šalkauskų šeimynai palinkėti: „Būkite visuomet tokie, kokie esate dabar.“

Straipsnis buvo išspausdintas gegužės 30 d. laikraščio „Širvis“ 21-ame šių metų numeryje. Tėvo dieną visi tėčiai tampa ypatingi. Kviečiame susipažinti su ilgamečiu Širvintų rajono gyventoju, trijų sūnų tėvu, turėjusiu įtakos rajono savivaldai...