Imperijos žlugimas
Ir gyvenk tu, žmogau, naujais metais laikydamasis duoto meilės artimui pažado. Neišeina, nesigauna, o kad ir negalima kaip kokiam avinui nuolankumu prisidengti. Sakysite, apie ką čia ašai porinu, ogi tuojau paaiškinsiu. Bet tikiu, kad ir jums, mielieji mano, pro akis ir ausis tai nepraslinko be žymės.
Taigi aną vakarą, kai už lango siautė sausio pūgos (na taip turėtų būti pagal kalendorių), ašai prie savo krosnelės sėdėdamas, ugnele besišildydamas, dėmėn dėjausi pasaulio naujienas. Kas, kur, kada, kad būčiau labiau apsišvietęs ir visokias pranciškas galėčiau pamokyti, arba bent jau dėl savęs patobulėjęs. Taigi vagi, žiūriu ašai tą programą ir staiga girdžiu mūsų karalystės vardas minimas. Tuoj ausis pastačiau ir žiūriu, kas čia dabar mus mini. Ėgi toliau dar gražiau – mūsų valdovės skaidriausiosios vietoje kokis vyriokas tauzija apie kažkokius asfaltuotus kelius, kažkokia lenkiška pavarde asabas minavoja. Vos nuo savo krėslo nenusivožiau. Kaip čia dabar taip, be niekur nieko tokis perversmas mūsuose įvyko, tokis kataklizmas, o mes nieko nežinome: mūsų brangiąją valdovę kažkur nudėjo, josios vieton kokį pasodino ir dar suprask, jis visai ramiu balsu aiškina, kad keliai tiesiami, asfaltuojami, suprask, darbai tęsiami, nesvarbu, kas prie mūsų karalystės vairo, jokios suirutės, varguoliai ir toliau ramiai gyvenkite, nesukite sau galvos, viskas už jus bus pagalvota ir padaryta. Spaudimas sukilo, rankos, kojos pradėjo drebėti, nebežinau nė ko griebtis, nė kur pagalbos ieškoti. Jau buvus nebuvus ta sausio pūga, užsimečiau savo šimtasiūlę ir iškurnėjau pas Prancišką. (Gerai, kai šalia turiu tokių kaimynų, na bent jau kartais gerai būna). Dar žmonelė bandė klausti, kur čia nakčia iš namų, bet kur tau, nėra kada, tiesiog karalystės masto kataklizmai.
Nulėkiau pas tą Prancišką. Kol prisibeldžiau, pasirodo, žmonės tokiu metu jau po antrą sapną sapnuoja, nenuostabu, kad pusę pasaulinių naujienų nežino. Puolu ašai jajai aiškinti, kad mūsų karalystėje perversmas, kad valdovę mūsų skaidriausiąją nubogino kažin kur, kad josios vietoje kokis vyriokas, kad darbai tęsiami, kad varguoliai nieko nepajus. Užstrigo ir pusė žodžio burnoje, kai Pranciška ėmė sukioti savo smilių ties smilkiniu. „Ot nesupratinga moteriškė, sukioja čia, verčiau ką pasakytų paguodžiančio“. Ėgi Pranciška netikėtai suūkė, it koks šilumvežis būtų pro šalį prašvilpęs, užčiaupė man burnelę pražiotą ir pulteliu ėmė programas televizoriuje varinėti, ieškodama mano minėtos žinios. Rado. „Ačiū, Dievui, o tai tikrai likčiau su smiliumi prie smilkinio“. Pasiklausė. Išraudo. Nežymiai ėmė drebėti apatinė lūpa, pirštai nervingai sugriebė telefono aparatą, be žodžių numerį suspaudė (sovietiniais laikais sakyčiau, kad į Kremlių skambina, ČP, o dabar…), ir netrukus josios balsas ėmė švelnėti, raudonis atslūgti, veidas šviesėti ir skleistis, kaip tų gėlelių po vasarinio lietučio, galiausiai nugriaudėjo riebus keiksmažodis ir viską vainikavo arkliškas žvengimas. Stovėjau it koks mokinukas prieš mokyklos direktorę ir nežinojau, kaltas ašai, ar kaltas. Kitokio varianto nebebuvo. Ir tik po kelių akimirkų, man prisikeliant iš komos būklės, po tokių įvykių ėmiau girdėti, ką tarškėjo Pranciška: „… supainiojo tie žurnaliūgos rajonų pavadinimus ir Švenčionims priskyrė Širvintų titulą. Būk ramus, mūsuose niekas nepasikeitė, valdžia ta pati, jokių suiručių. Eik namo ir ramiai miegok!“.
Išėjau, o galvojate ramiau ant dūšios pasidarė, nė kiek. Taigi mintijau sau ašai, jeigu va taip, vidury žinių tie gudručiai ima ir pakeičia valdovę, visą rajoną perkrikštija, tai kas ant svieto darosi, kai neturi šalia tokios Pranciškos. Kaip patikrinsi naujienų teisingumą. O iš kitos pusės, mielieji mano, galvojat, kad čia netyčia taip viskas nutiko, kad, kaip sakoma, žmogiškumo klaida. NETIKIU. Kodėl Švenčionių Šalčininkais ar Šilute nepavadino, ogi tik dėl mūsų valdovės skaidriausiosios, oi kaip jie norėtų turėti tokią vadę, va ir savinasi, va ir klaidina eilinius gyventojus. Dieve, kai pagalvoju, kas nutiktų su dauguma mūsų karalystės varguolių, jei tai būtų tiesa ir tiesiog pokšt, valdovės nebelieka. Sustotų gyvenimas, pusei reiktų psichiatrinės pagalbos, kitai pusei jau niekas nebepadėtų ir kas tuomet būtų – žlugtų visa taip stropiai statyta ir puoselėta imperija ne kitaip. Ir nepyk, kad gudrus naujais metais, ir būk geraširdis, ir norėk, kad širdis nuo infarkto nestotų. Oi oi oi…
Į save dar begrįžtantis Jūsų Varpininkas
Parašykite komentarą