Išėjusioms mamoms atminti
Mamą, močiutę, promočiutę Bronę Nedzveckienę (1927–2019) iš Musninkų Motinos dienos proga buvome suplanavę pakalbinti jau metų pradžioje. Tik laukėme artėjančios progos. Deja, gyvos Bronės mums sutikti nebeteko. Vasario mėnesį šeima išlydėjo ją į amžinąją kelionę. Apie savo mamą Bronę mums papasakojo jos dukra Stanislava Stravinskienė ir kaimynė, taip pat Stanislava, Šidagienė. Šį straipsnį skiriame visoms mamoms, kurių šalia mūsų jau nėra.
Bronės gyvenimas nebuvo rožėmis klotas jau nuo mažumės. Būdama trejų metukų kartu su broliu ir sesute ji tapo našlaite. Bronės mama mirė nuo plaučių uždegimo būdama vos 28-erių. Netrukus į šeimą atėjo pamotė, kuri augindama trejetą našlaičių dar susilaukė dviejų vaikų. Gyvenimas tais laikas daug kam buvo sunkus, todėl ir mokslų jokių Bronė nepasiekė, baigusi keturis mokyklos skyrius darbavosi ūkyje bei prie namų.
Tik ji savo darbštumu bei sumanumu dar kartą įrodė, kad diplomas yra viso labo popieriaus skiautė, kuri nesuteikia jo turėtojui galios sugebėti ar išmanyti daugiau, tik nuo žmogaus žingeidumo bei stropumo priklausys, ar jis pritaikys gautas žinias ar ne. O va Bronė pritaikė visas gyvenime išmoktas pamokas. Kaip pasakojo vienintelė Bronės dukra Stanislava, būdama serganti, ją vargino kelių sąnarių liga, ji nenustojo kažką veikusi.
„Bronė buvo puiki mezgėja. Mezgė tiek virbalais, tiek mezgimo mašina, taip pat ji gerai siuvo ir siuvinėjo. Buvo labai darbšti ir tvarkinga. Skaniai gamino. Buvo laikas, kai ji gamino pietus visiems mechanizatoriams. Ir dar neužmirškite paminėti, kad ši moteris visą savo gyvenimą tarnavo bažnyčiai…“ – apie savo artimiausią kaimynę pasakojo Stanislava Šidagienė.
Bronė Nedzveckienė į Musninkus atsikėlė 1966 m. iš Narvydiškių dvaro. Dvaro dalis bei aplink jį esanti žemės dalis priklausė jos pamotei, vėliau kažkuri dalis atiteko ir Bronei. Bronės gimtinė Palomenė – gyvenvietė, esanti kitame Nėries krante.
Išgyvenusi nelengvą našlaitės dalią, ji buvo labai taupi, todėl galėjo padėti gyvenimo pradžiai įsigyti ar pasistatyti būstus ne tik savo dukrai, bet ir anūkams. Ne tik materialius apčiuopiamus daiktus Bronė anūkams paliko. Anūkės perėmė iš močiutės meilę žemei bei gėlėms. „Ji visuomet augino gėles. Jos darželis visuomet buvo pilnas gėlių ir visi, kam jų prireikdavo bet kokiai progai, lėkdavome pas Nedzveckienę. Ji puošdavo jomis bažnyčią, o ir kunigui padėdavo, gamindavo jam maistą…“ – toliau pasakojo kaimynė Stanislava.
„Mama buvo labai darbšti. Mano vaikystėje auginome tris karves, kiaules, vištas.
Būdavo mama, kai susirgo, o aš dar vaikas, bet karves reikdavo ganyt, nes žemės tada nedaug turėjom. Būdavo užsižaidžiu ir karvės į kolūkio laukus jau ir nuklysta. Mamos žodis man buvo šventas, ji manęs nemušė, bet turėjo sugebėjimą taip pasakyt, kad nekildavo mintis prieštarauti ar iškadų pridaryt… O į Palangą per gyvenimą buvome išvažiavę vos du kartus…“ – apie mamą pasakojo dukra Stanislava. Dukra paveldėjo iš mamos darbštumą. Jauna išvyko į Vilnių mokytis, 19-os metų ištekėjo, išvyko į Kauną, susilaukė trijų vaikų ir darbavosi prekyboje daugybę metų, o per išeigines bei atostogas visuomet atskubėdavo pas tėvus bei padėdavo įvairius darbus nudirbti. Stanislava dabar jau iš Kauno grįžo į mamos namus ir su ja išbuvo iki paskutinės akimirkos.
Pirmąjį gegužės sekmadienį švęsime Motinos dieną. Ši šventė lietuviams žinoma dar nuo senovės. Tą dieną motinas sveikino vaikai ir vyrai, jie stengėsi už jas atlikti visus namų ruošos darbus. Motinos diena ne šiaip sau švenčiama pavasarį. Motina tapatinama su žeme. Kaip ji išaugina vaikus, taip žemė išaugina derlių. Todėl nevalia užmiršti ir tų motinų, kurios užauginusios vaikus, nukeliavo anapilin.
Prisimenu Nedveckiene kaip mokyklos bendrabucio geraja naktine aukletoja…Dar gal dukra ir nezino, kad pwr Kuciu burtus mama sudejo po pagalve rastelius su vaikinu vardais, o tetes varda irase tik siaip sau…Ryte kai istrauke ta popiereli pyko, kad burimas sugadintas…☺Mus merginas pamoke, kad Dievo keliai nezinomi, nes istekejus jau daug metu laimingai gyvena.