Išnykę kaimai. Gudeliškis
Gudeliškių kaimas susidarė iš 1923 metais tokiu pat pavadinimu paminėto palivarko ir vienkiemio. 1942 m. Gudeliškiuose buvo 6 ūkiai su 35 gyventojais. Visi gyventojai – Saltanavičiai. Tai giminės, ar tik bendrapavardžiai? „Giminės, – sako Jadvyga Saltanavičiūtė-Indriūnienė, Gudeliškiuose gimusi, augusi ir prieš keletą metų grįžusi į gimtąjį kaimą. – Mano senelis Vaclovas Saltanavičius turėjo aštuonis vaikus, dvi dukras ir šešis sūnus. Du sūnūs išvyko į Vilnių, likę keturi kūrėsi Gudeliškiuose. Anapus upelio gyveno senelio brolis Mykolas. Jo žmoną Filomeną su keturiais vaikais ištrėmė 1949 m. į Irkutsko sritį. Pats Mykolas slapstėsi, bet po keleto metų mirė ir šeimos nesulaukė.“
Vaclovo Saltanavičiaus šeimą irgi palietė tremtis. Išvežta buvo dukra Irena Linartienė, kuri į Lietuvą nebesugrįžo, liko gyventi Sibire. Jadvyga prisimena vaikystėje girdėjusi tėvus skaitant tetos laišką, kuriame ji pasakojo gyvenanti neblogai, nes įsidarbino valgykloje, todėl gali parsinešti bulvių lupenų, jas susidžiovinti ir sumalusi naudoti maistui. Šiurpuliai varsto klausantis tokių pasakojimų.
Ilgainiui kaimas nebebuvo tik Saltanavičių. Jadvyga Indriūnienė prisimena, kad čia gyveno Brasiūnai, Amuliai, Germanai. Metai iš metų gyventojų mažėjo, jie kraustėsi į didesnes gyvenvietes. Gudeliškiuose beliko brolių Edvardo, Kosto ir Jadvygos tėvelio Teofilio šeimos. Du pastarieji broliai, beje, vedę seseris Aldoną ir Kotryną Miliukaites, draugiškai gyveno viename dideliame „dviejų galų“ name. Išsikrausčius ir Edvardo šeimai, Gudeliškiuose beliko vienas namas. Šiandien čia šeimininkauja Jadvyga su vyru Petru.
„Vingiuotas buvo tas gyvenimas, – prisimena Jadvyga. – Pokario metais mūsų namuose septynerius metus slapstėsi buvęs nepriklausomos Lietuvos policininkas Alfonsas Simonaitis. Buvau visai maža, ne ką ir prisimenu. Ieškojo jo ne kartą, su šunimis ateidavo. Kad šunys nesuostų, batų padus tepdavo terpentinu. Istorija laimingai baigėsi. Slapstytis pavyko, o 1953 m, po Stalino mirties, tėvelis nuvežė jį į Širvintas, ten jis gavo dokumentus ir išvyko į Vilnių.“
Tikras detektyvas šioje sodyboje vyko 1955 m. Vasario mėnesį, gimus Jadvygos broliui Marijonui, po keleto dienų ant prieklėčio buvo paliktas naujagimis. Pagal sniege paliktus arklio pėdsakus Teofilis Saltanavičius atsekė vaikelį palikusią moterį, gyvenusią kone už dešimties kilometrų. Jos vyras sėdėjo kalėjime, gyventi buvo nelengva, štai ir nutarė vaikelį palikti svetimiems. Geruoju moteriškė nesileido į kalbas, teko kreiptis į miliciją. Tuomet ji, nors ir toliau viską neigdama, vaikelį pasiėmė ir augino.
Gudeliškių kaimas nebuvo didelis, bet žinomas, čia nuolat atvykdavo žmonių iš artimų kaimų ir tolimesnių apylinkių. Žmones čia atvesdavo sveikatos problemos, nes Vaclovo Saltanavičiaus žmona Felicija buvo žinoma žolininkė, padėdavusi daugeliui ligonių. Jadvyga Indriūnienė sako prisimenanti močiutę nuolatos žoliaujančią – nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens.
Felicija Otruškevičiūtė-Saltanavičienė – pagarbos verta moteris. Pagimdžiusi vienuolika vaikų, užauginusi aštuonetą, nes trys mirė kūdikystėje. Augindama pulką vaikų, dirbdama ūkio darbus, sugebėdavo rasti laiko „padaktarauti“. Ji rinko vaistažoles, gamino trauktines, antpilus, mikstūras, tepalus. Anūkė Jadvyga prisimena močiutę turėjus 1840–1860 metų leidimo lenkiškas iliustruotas medicinos knygas, jose ieškodavo atsakymų į ligonių klausimus, pagal jas ir vaistus ruošdavo. Beje, antpilams ir trauktinėms naudodavo kokybišką medicininį spiritą, kurį gaudavo, kaip tada buvo įprasta, per pažintis. Žmonės sakydavo, kad Felicijos gydalai labai padeda širdies, skrandžio negalavimams, nervų ligoms gydyti. Gal moters giminėje būta žolininkų? Jadvyga sako šito nežinanti, mananti, kad močiutė kaimo „daktare“ tapo savarankiškai besidomėdama. Puikiai pažinojo augalus, mokėjo juos paruošti. Daug savo žinių perdavė marčiai Kotrynai, kuri po Felicijos mirties tęsė jos gydomąją misiją. Bet tuomet jau žmonių mažėjo, nes plėtėsi ir tobulėjo medicininis aptarnavimas.
O ar žolininkės gebėjimus perėmė Jadvyga? „Pažįstu daug augalų, pasirenku kartais savo reikmėms, – sako moteris. – Bėda ta, kad kai kurie augalai tiesiog išnyko, jų neberandu.“
Jadvyga užsiima kitu, ne visai moteriai įprastu pomėgiu – bitininkavimu. Turi šešetą šeimų, tad medaus užtenka ir sau, ir vaikams, ir anūkams. Dažnas svečias palydimas šeimininkės rankų darbo saldžiomis dovanėlėmis. Beje, moteris jau buvo apsisprendusi atsisakyti bitininkavimo, pardavė bitutes. Avilius pasiliko. Kitąmet visi jie vėl buvo pilni – bitės grįžo. „Supratau tai kaip ženklą, – sako Jadvyga, – kad bitininkės misija dar nebaigta, tad bičiuliauju toliau.“
Medus – tai sveikata. Vadinasi, Jadvyga tęsia močiutės Felicijos ir mamos Kotrynos „daktaravimo“ tradicijas. Tai labai gerai, tradicijos turi išlikti.
Šiandien Gudeliškiuose tėra vienas namas, gyvena viena šeima. Ir tai gerai, nes kaimas gyvas. Jadvyga pasakoja, kad, kai prieš penketą metų atvyko čia gyventi, užsuko klebonijon prisistatyti, paklausti, gal galinti kuo nors prisidėti prie parapijos veiklos. Kai pasisakė gyvenanti Gudeliškiuose, tuometinis kunigas pareiškė: tokio kaimo parapijoje nėra. „Liūdna buvo tai girdėti, – sako moteris.“
Gyventi Gudeliškiuose Indriūnams neliūdna, nuolat lanko vaikai su anūkais, atvažiuoja brolis su šeima. Gal kada nors kaimas ir vėl pradės augti.
Parašykite komentarą