Išnykę Širvintų krašto kaimai. Degučiai
Andželika Bagočiūnienė
Šiandien pradedame straipsnių ciklą „Išnykę kaimai“. Apie išnykusius kaimus ir jų atminimo įamžinimą kurį laiką nemažai kalbama, net ir kai kurie Seimo nariai kelia šį klausimą. Štai Algirdas Patackas siūlė kiekvieno išnykusio kaimo vietoje pastatyti atminimo ženklą.
Degučiai – senas, išnykęs kaimas Širvintų rajone, Širvintų seniūnijoje. Knygoje „Širvintos“ iš serijos „Lietuvos valsčiai“ jis paminėtas dar 1775 metais Širvintų parapijos dūmų surašyme. 1795 metų Širvintų parapijos palivarkų revizijos sąrašų suvestinėje minima, kad Degučiai priklausė Širvintų palivarkui ir tais metais jame gyveno 33 gyventojai. 1897 metų visuotinio gyventojų surašymo duomenimis, Širvintų valsčiaus Degučių kaime gyveno 120 žmonių. Daugumą sudarė lietuviai, buvo tik po tris lenkų ir rusų tautybės asmenis.
„Menu, vaikystėje netoli mūsų kaimo buvo Gorupės kaimas, net nežinau, ar viensėdis, kuriame gyveno močiutė Elena Miliukaitė. Buvo aišku, kad jai mirus, Gorupės nebeliks. Taip ir atsitiko. Seniūnijos kaimų sąraše tėra pavadinimas, gal nelabai kas ir vietą surastų. Be abejo, toks savaiminis nykimas neišvengiamas. Bet didžiąją tų kaimų dalį negalima vadinti išnykusiais, mano manymu, jie išnaikinti. Išnaikinti sovietinės valdžios, suvariusios žmones prievarta į centrines kolūkių gyvenvietes, privertusios palikti gimtas vietas, iškirtusios sodus ir sodybų medžius. Tokia buvo politika: bekraščius plynus laukus patogiau įdirbti technika, o gyventojus lengviau valdyti, kai jie vienoje vietoje, o ne išsibarstę po keliolika kaimų. Esu gimusi ir augusi tokiame, išnaikintame kaime, kur po melioratorių buldozerių atakos liko tik dvi senos liepos. Tik tiek buvo galima palikti, visa kita – nebūtin: liepas, berželius, vaismedžius… O juk tas kaimas ne tik mano gimtinė, čia gimė mano tėvas, jo tėvas ir dar ne viena protėvių karta. Ieškodama giminės šaknų, radau penkias Blusevičių šeimos kartas, kurių gimimo vieta – Degučių kaimas.“ – su užsidegimu apie gimtąjį kaimą pasakoja Janina Pukienė.
Nors Janina gimtinėje praleido tik ketvirtadalį savo gyvenimo, ji teigia, kad ilgesys neslopsta. Sunkiausia tai, kad gimtas kaimas liko tik prisiminimuose. Buvo ji ten tik vieną kartą ir daugiau nebenori, nes tai nebe jos gimtasis kaimas: neliko namų, medžių, net keliukas kitoje vietoje. „Jei ne tos dvi liepos, nė nerastum vietos, kur kadaise buvo tėvų namai.“ – prisiminimais apie gimtuosius Degučius dalinasi Janina Pukienė ir Česlava Jurkūnienė.
„Mano atmintyje Degučiai – sklypinis kaimas, tačiau, mano manymu, iki tarpukario žemės reformos jis turėjo būti gatvinis. Kelias, ėjęs per kaimą, gyventojų buvo vadinamas gatve, o palei kelią esančiuose sklypuose ariant ar kasant vis būdavo randama daiktų (molinių indų šukių, šaukštų ir pan.), įrodančių, jog čia sodybos būta. Viktoro Aleknos duomenimis, 1949 metais iš Degučių ištremti šeši žmonės: Juozas ir Juzefa Karaliai bei Leokadija Rutkauskienė ir trys jos vaikai – Danutė, Vaclava ir Hendrikas. Apie Karalių paleidimą duomenų nėra. Rutkauskai, išvežti 1949 metais, į Lietuvą grįžo 1958, tačiau ne į Degučius. Sunku pasakyti, ar jiems nebuvo leista, ar patys pasirinko kitą gyvenamąją vietą. Rutkauskų sodybos, kaimiečių vadintos dvaru, vietoje buvo likęs tik didelis tvartas, naudotas kolūkio reikmėms, ir sodas. Kas atsitiko su namu, negaliu pasakyti, nes vaikams apie trėmimus vengdavo pasakoti, o paklausti jau nebėra ko.“ – pasakoja Janina Pukienė.
Garsių žmonių, kilusių iš Degučių, nėra žinoma. Tiesa, kai kuriose enciklopedijose rašoma, kad iš Degučių yra kilęs sovietinio laikmečio dailininkas Kastytis Juodikaitis. Bet enciklopedijoje „Mūsų Lietuva“ rašoma, kad minimas asmuo kilęs iš Rokiškio rajono Obelių valsčiaus. Išties, tokios pavardės Degučiuose Janinai neteko girdėti.
1963–1973 metais kaime buvo 15 sodybų. Pradėkime nuo Marijonos ir Vinco Blažių. Kartu gyveno Marijonos tėvai Karaliai. Blažiai išaugino dukterį Danutę. Pasakotojų žiniomis, ji baigė Vilniaus universitetą ir gyveno Vilniuje. Kita vargana sodyba – Stefanijos ir Leono Petkevičių. Su jais gyveno Stefanijos tėvas Šumskas. Augino sūnų Stasį. Stasio ir Bronės Lenčiauskų šeimoje augo aštuoni vaikai. Šiuo metu jauniausias sūnus Stasys Lenčiauskas gyvena Širvintų kaime, apie kitus žinių Janina neturi. Už jau minėtos ištremtųjų Rutkauskų sodybos gyveno Bagdonienė, Degučių kaimo vaikų vadinama senąja Bagdoniene (matyt, dėl to, kad kaime buvo dar vieni, jaunesni Bagdonai). Kitoje „gatvės“ pusėje buvo Janinos Pukienės ir Česlavos Jurkūnienės tėvų – Vlado ir Stasės Blusevičių – namai. Kartu gyveno mamos mama, močiutė Irena Mažeikienė. Šeimoje augo keturi vaikai, deja, broliai Stasys ir Albertas mirė jauni. Dabar seserys liko dviese.
Kita sodyba – Povilo Savičiaus. Povilas buvo siuvėjas. Jaunas liko našlys su trimis vaikais: Irena, Zuzana ir Jonu. Drauge gyveno ir Povilo mama. Vaikams užaugus, Povilas dar kartą vedė, susilaukė sūnaus ir, dar neprasidėjus kaimo naikinimui, išsikraustė į žmonos gimtinę – už keleto kilometrų esantį Laurų kaimą. Netoli nuo Povilo gyveno jo brolio Jono ir Elenos Savičių šeima, auginusi dukrą Pranę. Jonas buvo kolūkio brigadininkas, kiek Janina pamena, vienintelis TSKP narys kaime. Kita sodyba – Elenos Savičienės tėvų. Tėvas, Romualdas Blusevičius, o žmonos ir kartu gyvenusios jos sesers vardai pasakotojoms atminty neišliko. Toje pačioje pusėje toliau buvo Liongino ir Natalijos Katinų namai. Jie augino sūnų Stepą ir dukrą Janiną. Dar toliau – Alfonso Bagdono sodyba. Žmonos ir dukters vardų pasakotojos nebeprisimena.
Kitoje „gatvės“ pusėje tęsiame kelionę nuo tremtinių Rutkauskų sodybos. Kita – Vlado Karaliaus sodyba, kurioje jis gyveno su žmona ir dukromis Zofija ir Irena. Toliau – našlės Vilkelienės sodyba. Ji gyveno su sūnumi Vaclovu, dukra Aldona buvo jau ištekėjusi ir palikusi namus. Aldona Lukšienė iki mirties gyveno Širvintų kaime. Netoli Vilkelių įrengta Igno Blusevičiaus sodyba. Paties Igno Janina neatsimena, tik mena jo žmoną, kuri vėliau išvyko tikriausiai pas vaikus. 1966–1967 metais čia gyveno Pikūnų pradinės mokyklos mokytojas Danielius Trumpickas. Jam išvykus apsigyveno Vytauto ir Bronės Mažeikų šeima, auginusi dukterį Reginą. Kita sodyba – Zenono ir Aldonos Katinų. Jų šeimoje augo trys vaikai: Zofija, Jonas ir Algirdas. Zenonas Katinas stipriai apdegė po namuose kilusio gaisro, vaikams jis savo išvaizda net baimę keldavo. Jau netoli Pikūnų kaimo gyveno Jurgio Karaliaus šeima.
Abejonių kyla dėl Jono ir Zofijos Blusevičių namų. Romualdo Blusevičiaus sūnus Jonas su žmona augino sūnus Joną ir Albiną bei dukterį Lionę. Visi jau yra mirę. Jų namuose buvo įrengta Pikūnų pradinė mokykla. Nors mokykla ir vadinama Pikūnų, bet sodyba buvo toliau nuo to kaimo ir taip pat nukelta. Todėl ir šią sodybą pasakotojos priskiria prie išnykusių Degučių.
Kaip minėta, Povilas Savičius išsikraustė į žmonos gimtinę. Vilkeliai apsigyveno Širvintų kaime, o Vlado Blusevičiaus šeima – Bagaslaviškyje. Lenčiauskai tai pat išvyko pas vaikus. Likusieji degutiškiai įsikūrė Družuose, tuometinio Družų kolūkio centrinėje gyvenvietėje.
Netoli kaimo tekėjo Širvintos upė, čia daugelis eidavo maudytis, o arčiau gyvenantys nešdavo skalbinius skalauti. Šalia Degučių buvo nedidelis miškelis, jį vietiniai vadino traku. Čia eidavo grybauti ir mėlynių rinkti. Tėvai leisdavo vaikus vienus į mišką, nes miškelio nedidelio būta ir vaikai nebijodavo paklysti. Niekas daržuose neaugino rūgštynių, nes paupio pievose jų į valias prisirinkdavo. Rūgštyniauti irgi dažniausiai eidavo vaikai.
„Kaimas buvo atokus, iki kolūkio centro reikėjo eiti gal trejetą kilometrų, todėl kaimiečiai nedažnai traukdavo parduotuvėn ar į Kultūros namus. Panašus atstumas buvo ir iki Viesų, tuometinio apylinkės centro. Iš Viesų geresnis susisiekimas, nes čia stodavo ne tik rajoninių maršrutų autobusai, bet ir važiuojantys iš Vilniaus ar į Vilnių. Į parduotuves vykdavo nedažnai, nes tiek pieno, tiek mėsos produktai ir kiaušiniai buvo iš asmeninių ūkelių. Visi laikė karves, augino ne tik kiaules ir vištas, bet ir avis, žąsis. Įprasta buvo kaimynui, kurio karvė užtrūko, nunešti pieno, o papjovus kokį gyvulį – skerstuvių. – prisiminimais dalinosi Česlava – Kaimas gyveno draugiškai. Žinoma, pasitaikydavo kivirčų, bet vaikai visada buvo mokomi sveikintis net ir su tais, kurie su suaugusiais pykosi ir į pasisveikinimą galėjo neatsakyti.“
Šiandien Degučių kaimo vietoje plyni laukai. Bandėme privažiuoti, deja, tai įmanoma tik traktoriumi. Tiesa, gyvų būtybių sutikome: radome kilnojamą bitinę su keliais aviliais. Gal tai viltingas ženklas? Apsigyveno bitutės, gal apsigyvens ir žmonės.
Parašykite komentarą