Istorijos pamoka realybėje
Jonė Lieponė
Kas galėjo pagalvoti, kad savo vaikaičiui galėsiu aiškiu pavyzdžiu pademonstruoti, ką reiškia deficitas. Būdavo ateina į svečius, nueina pas nykštukus ir šaukia: „Močiut, ar neturi kvepiančio tualetinio popieriaus, šitas pilkas ir nekvepia.“ Sakydavau jam tada, kad mano vaikystės laikais tualetinis buvo deficitas, nebuvo jo pirkt ir pas nykštukus dažniausiai tekdavo neštis laikraštį. Jis tik klausė ir gūžčiojo pečiais, kaip taip gali būti, kad tualetinio popieriaus nebuvo pirkti. Ogi, sakydavau, ne tik tualetinio, bet ir prie mėsos ar kokios tirpios kavos žmonės kilometro ilgio eiles stovėdavo. „Pasakas čia seki, močiut“, – netikėdamas pasakojimais, numojęs ranka, eidavo švarinti saldaininių. Ir ką jūs manot. Skambina jis man iš Anglijos, kurioje su tėvais jau kelerius metelius gyvena ir grįžti neketina, ir sako: „Močiut, ar tu žinai, pas mus parduotuvėse tualetinio popieriaus nėra net tokio, kurį tu perki, kaip tu pasakojai – deficitas, o prie parduotuvės eilės aplink visą pastatą. Tai ką, močiut, grįžo tavo jaunystės laikai ir jau mano laikų nebebus?“ Štai tau ir istorijos pamoka apie deficitą.
Kažkada mano močiutė sekė man pasakas apie Mikaldos pranašysčių knygą. Ji, nugyvenusi du karus, iškentėjusi badą, baimę, palaidojusi ketvertą savo vaikų per karą, tikėjo aiškiaregiais ir pranašais. Mikalda buvo Sabos karalienė, gyvenusi 578 metais prieš Kristaus gimimą. Ji savo pranašystes buvo surašiusi į devynias knygas, o močiutė teturėjo vieną. Nors mokslininkai visais laikais neigia tokių galių egzistavimą, tačiau tose pranašystėse galima daug įdomių sutapimų aptikti. Šiomis dienomis ypač aiškiai prisimenu vieną jos pasakojimą apie pasaulio pabaigą. Ji kalbėjo, kad Mikalda savo knygoje rašė apie laikus, kai bus sunku atskirti vyrą nuo moters, kai dangumi skraidys geležiniai paukščiai, žmogus žmogaus nekęs – įvyks pasaulio pabaiga.
Šios ilgos karantino savaitės sukaustė visą pasaulį namuose. Buvo dar visai neseni laikai, kai į ligoninę tik per „blatą“ pateksi, o dabar net nenorėdamas gali būti išvežtas. Buvo dar visai neseni laikai, kai sėslius namisėdomis ir tinginiais vadinome, o dabar pilietiškais ir atsakingais laikome. Buvo laikai, kai buvo laikomasi darbo kodekso ir griežto darbo laiko režimo, o dabar – iš darbo savaitėmis neišleidžia. Viena nuo kitos užsidaro ne tik šalys, bet ir tos pačios šalies miestai. Tėvai, vaikai ir vaikaičiai nebegali švęsti didžiųjų pavasario švenčių kartu dėl to, kad galėtų kartu švęsti didžiąsias žiemos šventes. Uždarytos visos ne maisto parduotuvės, pramogos, kelionės, grožio salonai, mokyklos ir daugelis darbo vietų. Ko gi jums ne pasaulio pabaiga.
Psichiatrai ir psichologai visais nuotoliniais kanalais skelbia, kad reikia visame kame matyti pozityvą. Nežinau kaip jūs, brangieji, bet aš ir matau. Geriausias dalykas, kai pensija vis dar mokama, o pagundų ją išleisti beveik neliko, nereikia prižiūrėti padaužų anūkų, jų tėvai darban neina, galima tingėti, vaikščioti, sportuoti, eiti į lauką ir tai tik į naudą, visą laiką galima skirti namams ir net sienose įkaltų vinučių galvutes išvalyti, jei jau viskas išvalyta, jau taip nebeerzina reklamos, nes tik jos transliuoja kažką gražaus ir gero, pradėjome vertinti muilą, niekas nebeskauda, nes bijome eiti pas gydytoją, mokomės naudotis kompiuteriu, turime laiko mezgimui, knygoms ir pokalbiams su palangių gėlėmis. Gana, o tai kai pradedi vardinti tuos pozityvus, tai praeina noras sulaukti karantino pabaigos. Oi, šalin šalin, kvailos mintys. Tiesa, nepaminėjau dar vieno pozityvo, dezinfekuojamos gatvės ir daugiabučių namų laiptinės, o kaukės dalijamos nemokamai ne tik miesto gyventojams, šį kartą prisiminė, kad kaimuose gyvena žmonės. Beje, šiuo sunkiu laikotarpiu, ko gero, ten žmonės gyvena laisviausiai. Išeina į daržą, sodą, kiemą, išsikepa šašlykiuką, pasisėja ridikėlį, išsigeni vaismedžius. Nuo tiek daug veikos žiū ir vakaras netrunka ateiti, joks koronavirusas kaimiečio gyvenimo būdo pakeisti iš esmės neįgalus.
Visiems linkiu ištvermės ir iki balandžio pabaigos nepasiduoti pagundai pasivaikščioti gatvėmis ar parkuose, nukakti į svečius pas seną draugą ar kas valandą slinkti į parduotuvę. Likti namie yra geriausias veiksmas, ką gali padaryti kiekvienas iš mūsų, kad sustabdytume šiuo metu mus atakuojantį virusą.
Parašykite komentarą