Istorinis įvykis Širvintų parapijoje
Straipsnis buvo išspausdintas spalio 3 d. laikraščio „Širvis“ 38-ame šių metų numeryje.
Jo Ekscelencija vyskupas Jonas Ivanauskas Širvintų bažnyčioje per Šv. arkangelo Mykolo atlaidus, rugsėjo 30 d., iškilmingai inauguravo palaimintojo vyskupo Teofiliaus Matulionio altorių su I-ojo laipsnio relikvija.
Altorių puošia vyskupo Teofiliaus paveikslas, nutapytas lenkų dailininko Zbignievo Gierčako (Zbigniew Gierzcak), ir relikvija – vyskupo rankos, kuria laimindavo tikinčiuosius, kaulelis.
„Šiandien Jums istorinė diena – vyskupas Teofilius tapo širvintiškiu. Jis apsigyveno altoriuje, o gal net ir daugelio Jūsų širdyse,“ – kalbėjo kun. M. Talutis per votyvos šv. Mišias.
Pasak Teofiliaus Matulionio kanonizacijos proceso bylos postulatoriaus M. Talučio, jau pirmieji krikščionys skatino pagarbą relikvijoms. Apie 2 000 metų gyvuoja ši tradicija. Be to, šventųjų kauleliai yra įdedami į altorius, ant kurių bus aukojamos šv. Mišios.
Pats žodis relikvija reiškia palaikus. Bažnyčioje labiausiai gerbiamos pirmojo laipsnio relikvijos – paties šventojo palaikai ar jų dalys. Dar yra ir antrojo (šventojo drabužių dalys ar kiti artimi daiktai), ir trečiojo laipsnio (daiktai, kuriais buvo paliesti šventojo palaikai) relikvijos. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad katalikybė skatina stabmeldystę, tačiau taip nėra. Antai šv. Jeronimas kalbėdamas apie relikvijas teigė: „Mes negarbiname relikvijų, bijodami, kad nesilenktume prieš kūrinį, tačiau gerbiame kankinių relikvijas, kad geriau garbintume Tą, kurio kankiniai jie yra – Kristų“.
J. E. vyskupas Jonas Ivanauskas, sakydamas sumos homiliją, atkreipė dėmesį į šių dienų realijas, kaip žemiškųjų gėrybių paieška nutolina mus nuo dieviškos karalystė kelio. Vyskupas džiaugėsi, kad dekano kunigo Leono Klimo rūpesčiu Širvintų bažnyčia garsės pamaldumu į palaimintąjį vyskupą kankinį Teofilių. O palaimintasis, pasak garbaus svečio, puikus pavyzdys, kaip puoselėti tikėjimą ir neprarasti pamaldumo net žiauriausiomis gyvenimo akimirkomis. Tuomet, kai iš jo buvo atimtas rožinis, jį pasidarė iš duonos. Šis rožinis yra išsaugotas Birštono sakraliniame muziejuje. Be to, savo pirmajame ganytojiškame laiške palaimintasis rašė: „Man pavesta rūpintis jūsų amžinuoju išganymu, pavesta būti jūsų sielų atsakingiausiu prieš Dievą ganytoju, būti jūsų tėvu ir vadu kelionėje į amžinosios laimės dangaus karalystę.“
Inauguravęs altorių, Jo Ekscelencija ragino pavesti pal. Teofiliui viską, kuo gyvename. Nors palaimintasis yra kenčiančiųjų globėjas, tačiau vyskupas skatino melstis, kad Teofilius būtų paskelbtas Lietuvos šventuoju ir globėju. Anot svečio, jau dabar matyti palaimintojo įtaka žmonėms. Ganytojas prisiminė gana netikėtą įvykį, kai atvažiavęs verslininkas pats pasisiūlė pagaminti Teofiliaus Matulionio plakatą ir jį pakabinti reklaminiame stende šalia autostrados Vilnius–Kaunas, kad palaimintasis pasveikintų atvykusį Šventąjį Tėvą. Pasak vyskupo, verslininkas galėjo pinigus investuoti į kelionę ar kažkokį nekilnojamąjį turtą, bet pasirinko gana kilnų darbą – garsinti palaimintąjį.
Tiek vyskupas Jonas Ivanauskas, tiek postulatorius kun. Marius Talutis atkreipė tikinčiųjų dėmesį, kad Šventasis Tėvas vizito metu, aplankęs pal. Teofiliaus įkalinimo vietą dabartiniame Okupacijos ir laisvės kovų muziejuje, Lietuvą pavadino vilties švyturiu. Tokio didvyrių ir kankinių, kaip vyskupas Teofilius Matulionis, dėka tautos istorija yra gyva, o jie yra mūsų stiprybė. Labai simboliška, kad pal. Teofiliaus altoriaus inauguracija vyko per Šv. arkangelo Mykolo atlaidus. Arkangelas yra garsus kaip Dievo karys, kovojęs su išpuikusiais angelais, o Teofilius Matulionis – kaip vyskupas kankinys, vyskupas kovotojas už tikėjimo tiesas ir tikinčiųjų teises.
Ši šventė taip pat ilgai įsimins ir bažnyčios rėmėjų atmintyje. Šv. Mišių pabaigoje dekanas L. Klimas padėkojo parapijiečiams, kurie kaip galėdami gražina ir remia bažnyčią. Ypatingi apdovanojimai – pal. Teofiliaus Matulionio beatifikacijai skirti medaliai – buvo įteikti įstaigai ir žmonėms, prisidedantiems prie bažnyčios dvasingumo puoselėjimo ir remiantiems finansiškai. J. E. vyskupas Jonas Ivanauskas medalius įteikė Adelei Savickienei, Nijolei Didžiokienei, Eglei ir Vladui Kojalams, Vytautui Stundžiai, Albertui ir Janinai Martinaičiams, Valerijai Četrauskienei, Dailiui Kovalevskiui, Širvintų parapijos globos namams. Dekanas kun. L. Klimas ir vyskupas J. Ivanauskas už bažnyčios išgražinimą padėkas įteikė architektei Audronei Kaušinienei, meistrui Justinui Gelažiui, Juozui Rakeliui, Lucijai ir Viktorui Domanskiams.
Šventei iškilmingumo suteikė Širvintų kultūros centro mišraus choro „Navis“ (vadovė A. Burakovienė) ir bažnyčios sumos choro (vadovas S. Kirtiklis) atliekamos giesmės. Jungtinis choras giedojo kompozitoriaus, vargonininko Pranciškaus Beinario sukurtas šv. Mišias. Chorui „Navis“ giedoti sakralines giesmes – ne naujiena. Choristų balsai jau skambėjo per Žolinę Pivašiūnuose, Musninkų, Kernavės, Alionių bažnyčiose.
Tikintieji po Šv. Mišių atrodė labai pakilios nuotaikos. Dauguma neskubėjo išeiti iš bažnyčios: kas meldėsi prie relikvijos, kas fotografavo naująjį altorių, kas dalinosi neišdildomais įspūdžiais, kas iš džiaugsmo nubraukė ašarą. Po iškilmingos ir gražios šventės belieka visiems palinkėti pal. Teofiliaus Matulionio žodžiais: „Drąsos! Pasitikėkime Dievu!“
Parašykite komentarą