Pasidalink per Facebook!

Straipsnis buvo išspausdintas šių metų spalio 26 d. laikraščio „Širvis“ 42-ame numeryje.

Spalio vidurys. Išskrido paukščiai. Šalnų balzgana papuošė laukus. Žemę apklojo lapų šilkas. Kaskart artėja vėtrų dienos. Jau tikras ruduo. Gan šaltoka spalio trylikta diena. Mes, keturiasdešimt žmonių (Trečiojo amžiaus universiteto klausytojų), susėdome į du autobusus ir pirmyn – į Molėtų rajoną. Molėtai – tai seniausia Lietuvos vietovė, įsikūrusi 300 ežerų rajone. Miesto pavadinimo kilmė nėra tikrai išaiškinta, bet žinoma, kad Molėtų vardas paminėtas 1387 metais.

Pirmasis sustojimas buvo Mindūnų gyvenvietėje, buvusioje aštuonmetėje mokykloje. Čia yra įkurti du muziejai: ežerų žvejybos muziejus ir privatus Antano Truskausko gyvūnų iškamšų muziejus. Žvejyba buvo viena iš pagrindinių paežerės gyventojų pragyvenimo šaltinių šiame krašte. 2014 metais šiame Mindūnų ežerų žvejybos muziejaus komplekse atidarytas tradicinių amatų centras: senasis kulinarinis paveldas, bučių pynimas, tinklų nėrimas, žvejybinių mazgų rišimas, vilnų vėlimas, margučių dažymas, karpiniai, krepšių pynimas iš balanų, riešinių mezgimas. Apžiūrėję įdomią, turtingą ekspoziciją, nukeliavome į kitas patalpas, kur įkurtas Antano Truskausko privatus gyvūnų iškamšų muziejus. Tai rimtas konkurentas prieš šimtą metų Kaune įkurtam Tado Ivanausko zoologijos muziejui. 120 skirtingų žvėrių ir paukščių (iš Afrikos, Europos, Azijos žemynų) iškamšų – tai vos trečdalis privačios kolekcijos, kurią muziejui padovanojo verslininkas Antanas Truskauskas, kilęs iš Ignalinos, gyvenantis Vilniuje. Savo namuose jis turi dar mažiausiai 200 gyvūnų iškamšų. Svarbiausias faktas, kuris nustebino mus, kad visus šiuos žvėris lietuvis pats sumedžiojo. „Na, beveik visus – įspūdingai atrodantis begemoto biustas – „muliažas“. Jį per medžioklę buvo „nušovę“ migdomaisiais. Gyvūnas liko gyvas, o medžioklės dalyvis galėjo pasigaminti jo muliažą,“ – pasakojo muziejininkė.

Vaikštinėjant po kambarius, kuriuose sudėta įspūdinga kolekcija, apima dvejopas jausmas: viena vertus žaviesi taip tikroviškai atrodančiais žvėrimis – atrodo, kad liūtas ar lokys „atsigaus“, tačiau neapleidžia ir jausmas, kad šie žvėrys – pramoginės medžioklės, kuri iki šiol nedraudžiama ir itin populiari dalyje pasaulio šalių, aukos. Ar tikrai jis pats vienas sumedžiojo? Atsakymas. Taip. Apie šį žmogų sklandančios legendos byloja, kad medžioklė jo gyvenimo būdas. „Turbūt Truskauskas skristų ir į kosmosą, jei ten būtų ką sumedžioti,“ – juokauja gidė. Vyras ne tik pats medžioja visame pasaulyje, bet ir organizuoja komercinės medžioklės keliones į bet kurį pasaulio kampelį tokių pramogų ieškantiems medžiotojams. Verslininkas džiaugiasi tuo, kad jo ekspozicija gausiai lankoma ir iš ežerų žvejybos muziejaus niekur nesikraustys.Ateityje tikisi turėti didesnes patalpas, kur tilptų visa jo turima kolekcija, nes ji viena tokia Lietuvoje.

Atsisveikinę su muziejaus darbuotojais, išvykome pasigrožėti Labanoro regioninio parko apžvalgos bokštu. Aukščiausias apžvalgos bokštas Lietuvoje (36 metrai) kviečia išbandyti savo jėgas kopiant į dangų. 240 sraigtinių laiptelių. Pirmą kartą atsirado galimybė (kai kuriems, ne visiems) iš paukščio skrydžio išvysti Siesarčio hidrografinį draustinį, vaizdingiausią Aukštaitijos Lakajų kraštovaizdžio draustinį, kuris pasižymi unikaliais pusiasaliais, salomis, retų rūšių augalais, gyvūnais bei kitomis gamtos vertybėmis. Ir pagaliau paskutinis mūsų apžvalgos punktas – Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia. Štai ir mes, žingeidūs senjorai, Molėtų dvibokštėje, neobarakinio stiliaus su dviem zakristijomis bažnyčioje. Mus sutinka guvus, maloniai besišypsantis parapijos klebonas monsinjoras kun. Kęstutis Kazlauskas. Viduje bažnyčia trinavė, yra trys altoriai. Didžiajame altoriuje XVII a. nukryžiuotojo skulptūra. Antroje navoje yra dailininko A. Kmieliausko XX amžiaus pabaigoje nutapytas paveikslas „Dievas Tėvas“, šoniniame – švenč. Mergelės Marijos altoriuje paveikslas „Šv. Antanas ir švenč. Mergelė Marija Meilingoji“. Labai įspūdingi, monsinjoro Kęstučio dėka, 2007 metais įrengti nauji vargonai. Bažnyčioje įrengta geoterminio šildymo sistema, naujai išdažytas bažnyčios vidus.Labai gerai tvarkomas ir prižiūrimas bažnyčios šventorius, kuriame palaidoti čia dirbę kunigai. Apžiūrėję bažnyčią, buvome pakviesti į parapijos namus. Patalpos šviesios, šiltos. Tai ir yra Dievo namai daugybei čia gyvenančių žmonių: vyresniajai kartai, jaunimui, moksleiviams. Durys atviros visiems. Lankytojų knygoje palikome įrašą: „Gerasis Viešpats visiems teatlygina iš Dievo namų sklindančiomis jo malonėmis“.

Dekano kun. Kęstučio Kazlausko parodytas dėmesys bei atvirumas mums, svetimiems, nepažįstamiems atvykėliams, mus dvasiškai atgaivino. Susėdę į autobusus, pasukome namolei, suprasdami, kad tądien ir Viešpats keliavo su mumis, dovanodamas visiems nuostabias artimo meilės pamokas.

Dėkojame vairuotojams už kantrybę, dėkojame organizatoriams už įdomią, turiningą ir ilgam įsimintiną išvyką į Molėtus. Lauksime kitų kelionių. Iki susitikimų!

Straipsnis buvo išspausdintas šių metų spalio 26 d. laikraščio „Širvis“ 42-ame numeryje. Spalio vidurys. Išskrido paukščiai. Šalnų balzgana papuošė laukus. Žemę apklojo lapų šilkas. Kaskart artėja vėtrų dienos. Jau tikras...