Pasidalink per Facebook!

Straipsnis buvo išspausdintas  kovo 15 d. laikraščio „Širvis“ 11-ame šių metų numeryje.

Šiandien ir vėl svečiuojuosi Kernavės archeologinės vietovės muziejuje. Prieš mėnesį dalyvavau parodos, skirtos muziejaus įkūrėjui, mokytojui J. Šiaučiūnui, atidaryme. Šiandien kalbamės su muziejaus vyriausiąja muziejinių rinkinių saugotoja, ilgamete darbuotoja Jadvyga Purvaneckiene.

– Ponia Jadvyga, kernaviškio mokytojo, istoriko Edmundo Jankūno knygoje „Išnykusi Kernavė“ perskaičiau, kad buvote pirmoji vietinė muziejaus vadovė. Prašyčiau trumpai papasakoti, koks buvo Jūsų kelias į muziejų?

– Gimiau ir augau Semeniškių kaime, esančiame netoli Kernavės, Pajautos slėnyje. Gimtasis mano kaimas turi ilgą istorinę praeitį. Kažkada jis buvo didesnis už pačią Kernavę, nes žmonės pirmiausia kūrėsi palei upę. Gaila, bet šiandien Semeniškėse likusios vos dvi vietinių gyventojų sodybos, kitose gyvena jas perpirkę žmonės. Apie gimtinę galėčiau kalbėti ilgai, bet gana tos nostalgijos, tęskime temą.

– Taip, apie kaimo istoriją būtinai dar kada nors pasikalbėsime. O Jūs mokėtės Kernavėje?

– Taip, baigiau čia aštuonias klases, tada – Musninkuose vidurinę mokyklą. Visada buvau humanitarė, patiko kažką kurti, rašinėti, tyrinėti. Tam nemažą įtaką turėjo ir mano mokytoja Filomena Vaicekauskienė, žinoma kraštotyrininkė. Baigusi vidurinę, įstojau į Vilniaus universiteto ekonomikos fakultetą. Labai greitai supratau, kad tai ne mano sritis ir nusprendžiau imtis istorijos studijų. Tame pačiame universitete gavau istorikės diplomą ir paskyrimą į Valstybinį radijo ir televizijos komitetą. Padirbėjau ten beveik metus ir grįžau gimtinėn. 1973 m. balandžio 12 dieną pradėjau dirbti tuometinio Trakų istorijos muziejaus Kernavės filialo vedėja. Muziejus tada buvo įsikūręs buvusios klebonijos patalpose, ten šiandieną veikia Bažnytinių reikmenų muziejus.

– Minėtoje knygoje „Išnykusi Kernavė“ rašoma, kad muziejuje ne tik dirbote, bet ir gyvenote? Negi ten butai buvo įrengti?

– Taip, tada dalis klebonijos buvo paversta gyvenamuoju butu. Su vyru Jonu ten kurį laiką ir gyvenome, kol pasistatėme savus namus.

– Gerai buvo sugalvota, nereikėjo sargo samdyti. Ir kokia buvo jaunos specialistės darbo pradžia?

– Įsiminiau pirmąjį savo, kaip ekspozicijos gidės, „kovos krikštą“. Gegužės pirmąją muziejun užsuko du eiliniai dėdulės: kasdieninė apranga, neišsiskirianti išvaizda – visiškai nežinojau, su kuo turiu reikalą. Vienas tarstelėjo: „Esame dideli žmonės“. Aš, nužiūrėjusi neįspūdingo ūgio vyrus, lengvabūdiškai pajuokavau, esą nėra jau jie tokie dideli ir toliau tęsėme ekskursiją. Kai jie išvyko, perskaičiau įrašą (beje, labai gražų) atsiliepimų knygoje ir nustėrau pamačiusi parašus: J. Maniušis ir M. Šumauskas.

– Daugumai skaitytojų, ypač jaunajai kartai, šios pavardės nieko nesako. Dera paaiškinti, kad tuo metu šie žmonės buvo aukšto rango pareigūnai – Ministrų tarybos ir Aukščiausiosios tarybos pirmininkai. Ir kuo baigėsi istorija?

– Tai buvo man didelė ir rimta pamoka, kad išorė gali būti apgaulinga. Juk, jei tie „tūzai“ būtų įsižeidę, kad nepažinau jų ir taip lengvabūdiškai kalbėjau, galėjau skaudžiai nukentėti. Dabar tai tik linksmas jaunų dienų prisiminimas.

– Ar daug tokio rango asmenybių teko priimti muziejuje?

– Ne itin. Sovietinė nomenklatūra, matyt, nelabai domėjosi istorija, o ir svečiams gal kažką kitą rodydavo. O vėliau mano pareigos keitėsi, pradėjau dirbti tik su eksponatais, lankytojų nelabai ir matau. Įsiminė garsaus muzikanto Mstislavo Rostropovičiaus apsilankymas.

– Numanau, kad darbo sąlygos sovietmečiu ir dabar labai skiriasi. Ar aš teisi?

– Taip, visiškai teisi. Dalis eksponatų saugyklose, toliau nuo smalsių akių, turėjo laukti geresnių laikų. Ypač tai, kas buvo surinkta muziejaus įkūrėjo J. Šiaučiūno, kas susiję su religine tema. Netgi įrašus atsiliepimų knygoje turėjome tikrinti ir „netinkamus“ išplėšti, padėti į seifą, kad apsilankę „Glavlito“ atstovai galėtų juos peržiūrėti. Turėjau nemalonumų, kai, neįžiūrėjusi nieko nederamo, atsiliepimų knygoje palikau lankytojo įrašytą posmą iš E. Mieželaičio eilėraščio „Čia Lietuva“. Iki šiol nesuprantu, ką „antitarybinio“ galėjo įžiūrėti žinomo ir valdžios gerbiamo rašytojo eilėraštyje, bet partinis funkcionierius A. Česnavičius pareiškė: „Kernavės muziejuje trūksta tarybinės dvasios“. Sulėkė tada rajono partinės vadovybės viršūnės. Užkliuvo, kad esu nepartinė, pylos nuo Česnavičiaus teko ir Trakų muziejaus vadovybei. Jei ne tuomečio kultūros ministro J. Bielinio užtarimas, gal būčiau ir netekusi muziejininkės darbo. Įsiminė istorija su mediniu Rūpintojėliu. Pakabinome jį kaip medžio dirbinių pavyzdį, gražiai ornamentuotą. Gavome griežtą pastabą, kad religinės tematikos kūriniai tarybiniame muziejuje nedera. Teko padėti nuošalesnėje vietoje. Žodžiu, kontrolės pakako, reikėjo būti budriems.

– Laikas bėgo, 1989 m. muziejus tapo savarankišku Kernavės istorijos ir archeologijos muziejumi – rezervatu, dar po metų perkeltas į dabartines patalpas. Daugėjo darbuotojų, keitėsi jūsų pareigos ir darbo pobūdis. Ar nesunku buvo prisitaikyti, pasikeisti?

– Tikrai ne. Man visada yra lengva ir malonu muziejuje dirbti, nes be galo puikus kolektyvas. Visi – nuo vadovų iki žemiausių grandžių darbuotojų – yra sąžiningi ir atsakingi. Muziejus lieka muziejumi: jo funkcija ta pati, tik mano darbas dabar kitoks, dirbu ne su žmonėmis, o su eksponatais. Bendravimo su žmonėmis gal kiek ir pritrūksta, nes aš mėgstu bendrauti. Nuo jaunystės man buvo įdomu kalbėtis su vyresnio amžiaus žmonėmis, turinčiais gyvenimo patirties ir žinančiais ką kalba. Kartais girdžiu, kad jaunam žmogui neįdomu kalbėtis su vyresniu žmogumi, nuobodu. Man taip nebūdavo ir nebūna. Bet ir dabartinį savo darbą aš labai mėgstu. Man patinka, kad turiu galimybę prisiliesti prie tautos istorijos.

– Koks jūsų darbas?

– Aš dokumentuoju, aprašau, kataloguoju eksponatus. Žodžiu – paruošiu saugojimui. Šiuo metu saugyklose yra 22 tūkstančiai įvairių eksponatų.

– Kaip ilsitės nuo darbų, ką veikiate laisvalaikiu?

– Mieliausias poilsis – su gera knyga. Patinka istorinės knygos, biografiniai pasakojimai. Anksčiau patiko ir nerti, megzti, bet dabar rankdarbiai mažiau traukia. O šiaip, kaip ir kiekvienai moteriai – namai, daržai, gėlynai. Tai geras poilsis nuo darbų ir kartu savotiškas pasimankštinimas. Visada patikdavo kelionės, bet netiek tų galimybių buvo, kiek jų norėjosi. Bet man kelionės ne tik į tolimus kraštus, bet kartais ir už keliasdešimties kilometrų gali pasakišką vietą rasti. Reikia mokėti džiaugtis ir nedideliais atradimais ir malonumais.

– Norėčiau užduoti Jums asmenišką klausimą: kokia buvo Jūsų svajonė, ar išsipildė?

– Mano svajonė nuo vaikystės buvo medicina, tik pritrūko galimybių ją įgyvendinti. Tikiuosi, šią svajonę įgyvendins sūnus Jonas – penktakursis studentas – būsimas medikas. Pasirinkta istorikės profesija nenuvylė, dirbau ir tebedirbu įdomų darbą. Ir tikiuosi dar padirbėti!

– Nė neabejoju, kad dar ilgai Kernavės muziejus turės savąją rinkinių saugotoją, galinčią papasakoti apie kiekvieną saugomą eksponatą. Sveikatos Jums ir optimizmo.

– Ačiū.

Jadvygą Purvaneckienę kalbino Janina Pukienė

Straipsnis buvo išspausdintas  kovo 15 d. laikraščio „Širvis“ 11-ame šių metų numeryje. Šiandien ir vėl svečiuojuosi Kernavės archeologinės vietovės muziejuje. Prieš mėnesį dalyvavau parodos, skirtos muziejaus įkūrėjui, mokytojui J. Šiaučiūnui,...