Jauni ir kūrybingi. Domantas Rolis: „Jei tau gyvenimas suteikia progą, niekada jos nepraleisk!“
Straipsnis buvo išspausdintas vasario 8 d. laikraščio „Širvis“ 6-ame šių metų numeryje.
Gerbiamieji skaitytojai,
„Širvis“ pristato Jums iš dalies Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo finansuojamą naują rubriką, kuri, manome, bus labai aktuali jaunimui ir ne tik, „JAUNI IR KŪRYBINGI“. Naujoje viešoje erdvėje dominuos jaunimo diskusijos įvairiomis temomis: laisvalaikis, mokyklų gyvenimas, jaunimo problemos, psichologiniai patarimai, visuomeninė veikla ir pan. Šioje erdvėje bus viešinama jaunų ir kūrybingų žmonių kūryba ir kita veikla, aprašomi asmenys, pateikiamos jų gyvenimo istorijos. Mes manome, kad skaitytojai, rajono gyventojai neįsivaizduoja, kokių talentų esama Širvintų krašte, kokius perlus užauginame ir atiduodame didiesiems Lietuvos miestams, kokie talentai garsina Širvintų kraštą Lietuvoje, pasaulyje. Straipsnius parengsime apie asmenybes, kuriančius žmones, nes toks orientyras reikalauja kitokios gyvenimo filosofijos – jauni ir kuriantys yra laimingesni ir tvirtesni šiandienos aktualijose.
Domantas Rolis: „Jei tau gyvenimas suteikia progą, niekada jos nepraleisk!“
Domantas Rolis Lietuvoje išgarsėjo, kai sudalyvavo televizijos šou „Lietuvos balsas“. Iki šio šou jis buvo gerai žinomas ir mylimas Širvintų rajone. Domantas gimė Musninkų seniūnijoje ir mokosi Musninkų Alfonso Petrulio gimnazijos 4 klasėje. Šios gimnazijos direktorius Vladas Trakimavičus jį apibūdina kaip darbštų ir gabų jaunuolį. Domanto mama Andžela Rolienė pasakoja, kaip jos jaunėlis stengiasi ir daug dirba, siekdamas savo užsibrėžtų tikslų. A. Rolienė prasitarė, kad Domantas namų darbus ruošia kartais net iki vėlumos, o ryte tenka anksti keltis į mokyklą. „Toks jis yra kruopštus ir atsakingas,“ – pasakojo Domanto mama. Kaip jam sekasi siekti dainininko karjeros, paklausime paties Domanto Rolio.
– Kokia pirma tavo svajonė ankstyvoje vaikystėje?
– Nuo pat vaikystės svajojau tapti dainininku. Nors darželyje labai bijojau dainuoti, bet po kelių pasirodymų dingo ta didžioji baimė ir tada pradėjau galvoti, kad norėčiau tapti dainininku. Jau šešerių metų turėjau minčių, kad dainavimas galėtų būti mano duona.
– Kada buvo tavo pirmasis pasirodymas scenoje?
– Pirmą kartą jau prieš kiek didesnę auditoriją dainavau septynerių metų. Tada mano mokytoja buvo Aldona Sakavickienė, o koncertas vyko Musninkuose, per Dalios Kiaulevičiūtės renginį. Pradžioje mane užpuolė isterijos, baimės. Aš net verkiau prieš tą koncertą iš baimės ir jau nebenorėjau eiti į sceną dainuoti, bet mama mane nuramino, įkalbėjo ir aš padainavau. Ir po to man net labai patiko. „O, visai faina!“ – pagalvojau.
– Papasakok, kaip toliau tu siekei savo svajonės?
– Po mokytojos Aldonos mane pradėjo mokyti Dalia Kiaulevičiūtė. Ji man nuo mažo padėjo tobulinti balsą, ruošė įvairiems pasirodymams. O jau prieš ketverius metus mūsų mokyklos, Musninkų Alfonso Petrulio gimnazijos, direktorius Vladas Trakimavičius pasiūlė stoti į Artūro Noviko Džiazo mokyklą. Jis parūpino man stipendiją mokslams. Už stipendiją esu dėkingas Širvintų krašto garbės pilietei, kraštietei, gyvenančiai Amerikoje Marijai Remienei. Aš sutikau, įstojau ir jau ketveri metai kaip mokausi toje mokykloje. Iki džiazo mokyklos dažniausiai dainuodavau mūsų rajono scenose, o kai pradėjau mokytis Noviko džiazo mokykloje, koncertavau ir Vilniuje ir kituose miestuose.
– Koncertuoji jau apie 12 metų, koks pasirodymas tavo atmintin labiausiai įstrigo per tą laiką?
– Būdamas mažas, gal kokių aštuonerių metų, dalyvavau „Dainų dainelės“ konkurse ir praėjau tik rajoninį etapą. O kai tame pačiame konkurse dalyvavau 16 metų, praėjau rajoninį, regioninį etapus, patekau į televiziją, bet nepatekau tarp laureatų. Bet labiausiai įstrigo televizijos šou „Lietuvos balsas“.
– Papasakok apie dalyvavimą tame šou.
– Iš pradžių mano mokytojai buvo Deividas ir Renata Norvilai. Vėliau mokytojai pasikeitė ir iki dalyvavimo šou pabaigos mane mokė Donatas Montvydas. Dalyvaudamas televizijos šou įgavau daug patirties, susipažinau su įvairiais žmonėmis, garsiais Lietuvos dainininkais. Susipažinau su žiūrovams nematomu televizijos darbu. Visa ten įgauta patirtis yra neįkainuojama.
– Koks susidarė įspūdis pirmą kartą pamačius save televizoriaus ekrane?
– Geras įspūdis. Aišku, kai stebi iš šalies, labiau pastebi savo klaidas, pamatai, kur dar reikia padirbėti, ką reikia daryt geriau. Aišku, visada gali daryti geriau.
– Ar taip pat jautiesi koncertuodamas nedidelei auditorijai kaip, pavyzdžiui, mokyklos scenoje ir stovėdamas prieš vaizdo kameras, kai tave stebi milijonai akių?
– Prieš šį šou aš visada prieš pasirodymą Vilniuje ar kitur, prieš didesnę auditoriją turėdavau įveikti labai labai didelę baimę. Po dalyvavimo „Lietuvos balse“ nebeturiu tokios didelės baimės dainuoti mažnesnėse scenose. Prieš televizijos žiūrovus dainuodamas jauti taip pat didelę baimę, atsakomybę, bet negalvoji, kad tave dabar stebi daugybė žmonių per televizorių ir net nematai žiūrovų salėje. Didžiausia baimė ir atsakomybė dainuoti prieš teisėjus, mokytojus. Nes jie profesionalai, daug dirbo su manimi ir galėjo pastebėti visas mano klaidas. Aš patekau į Top 16 tieiogines finalines kovas.
– Koks tavo įsimintiniausias pasirodymas per visą dainavimo laiką?
– Įsimintiniausi pasirodymai ir įvyko televizijo šou. Pirmas, kai per tą patį pasirodymą išgyvenau du visiškai skirtingus jausmus. Kai šou metu buvo dvikova, reikėjo dainuoti duetu. Po pasirodymo mokytojai komentavo ir Rūta su Fara įvardino, kad pasirinktų iš dvikovos dalyvių mane, Donatas neįvardino, o mano mokytojai Deivis ir Renata tada, būtent tą dvikovą, manęs nepasirinko, pasirinko mano varžovą. Tada galvojau: „Viskas baigta, jau nebetęsiu šou toliau.“ Buvo labai liūdna. Ir tada staiga kaip iš dangaus Donatas Montvydas paspaudė, kad jis mane pasirenka. Tada pasijutau „Wau“ ir vos neapsiverkiau iš džiaugsmo. Per kelias minutes spėjau kristi ir vėl pakilti. Antras, kai buvo nokautai. Jau mano mokytojas buvo Donatas ir jis tada sustatė su dviem vaikinais, o man jie atrodė už mane stipresni. Bet, kai po pasirodymo Donatas pasirinko mane, aš apsiverkiau. Tai buvo laimės ašaros. Lyg nenorėjau verkti, bet viskas savaime išėjo. Ašaros buvo nuoširdžios, nesuvaidintos.
– Ar nuoširdumas visuomet padeda ar kartais kenkia?
– Donatas Montvydas yra pasakęs: „Nesvarbu, kiek kiekvienas iš jūsų toli nuėjote, jūs šiame projekte suradote savo žiūrovą.“ Jis labai teisus. Visiems įtikti negali, o žmonių, kuriems nepatiksi, ar norinčių pakenkti, manau, neišvengsi.
– Ar jau buvai pajutęs „žvaigždių ligos“ simptomų?
– Aštrių pastabų, kad esu „pasikėlęs“, dar nebuvau gavęs. Gal būt, kai man rašė daug žmonių, kai jie gyrė, tuo metu gal ir pasijutau šiek tiek geresnis, bet labai greitai supratau, kad tai laikina. Kai baigiasi šou, visi greit tave ir pamiršta.
– Kokie jūsų ateities planai?
– Sasha Song man parašė, kad išklausė mano „Lietuvos balso“ įrašus ir pasiūlė jungtis į jo komandą. Aš net negalvodamas sutikau. Šiuo metu esu priimtas į Sashos Song [Red. pastaba: tikras vardas Dmitrijus Šavrovas] komandą ir kaip vienas iš pritariamųjų balsų dalyvausiu atrankoje į Euroviziją. Iš viso mūsų penki pritariamieji balsai. Vasario 10 dieną su Artūro Noviko džiazo mokykla planuoju sudalyvauti atrankos konkurse į festivalį „Slavianskij Bazar“.
– Esi abiturientas, kokios mintys aplanko apie studijas?
– Dauguma gerų dainininkų yra baigę aukštesnes studijas, bet minčių yra, kad gal reikia kažko išmokti dar ir papildomai be dainavimo. Tik dar nežinau ką.
– Ar dainininko duona lengva?
– Oi ne. Žinokite, reikia įdėti labai daug darbo, daug pastangų. Gal yra dainininkų, kuriems reikia įdėt mažiau pastangų, bet man visada reikia stengtis. Net nesvarbu kiek žiūrovų tavęs klauso, visada reikia pasiruošti kuo geriausiai, nes žmonės vertina tai, ką tu darai, ir suptranta, jei nori kažko pasiekti, turi daug dirbti, daug tam skirti laiko.
– Kaip suderini mokslus ir dainavimą?
– Nuovargis dažnai nugali, bet bandau visur suspėti: ir mokydamasis, ir dainuodamas. Skubu į repeticijas, grįžęs bandau gerai atlikti namų darbus. Miegoti kartais nueinu antrą valandą ir, atsikėlus pusę aštuonių, miego neužtenka. Kartais jėgos nebeleidžia mokytis ir kartais nepasiruošiu, bet mokytojai puikūs, mane palaiko ir supranta. Na, norint siekti savo svajonės, vien svajoti neužtenka.
– Kaip manai, ką svarbiausia turi turėti dainininkas?
– Pirmiausia nenuginčijama ir svarbiausia – balsas. Po to tobulinti šokio, kūno judesį ir visą kitą. Ko negali išmokti ir suvaidinti, tai nuoširdumo ir charizmos. Šie dalykai jau turi būti iš prigimties.
– O turi minčių pats kurti dainas?
– Jaučiuosi kūrybingas, bet, manau, svarbiausia reikia išmokti puikiai atlikti dainą, o po to jau galvoti, kaip jas kurti. Juk yra dainininkų, kurie tik atlieka kitų sukurtas dainas, yra tik kuriančių ir nedainuojančių. Svarbiausia nepraleisti progos, jei gyvenimas ją tau duoda.
Domantą Rolį kalbino Andželika Bagočiūnienė
šaunuolis:)