Pasidalink per Facebook!

Šiąnakt nesumerkiu akių. Sielvartas drasko širdį. Dvi brangiausių žmonių netektys išmušė mane iš vėžių. Kambarys tuščias, tik šešėlių šnibždesys beliko. Sėdžiu prie stalo ir rašau laišką. Tikriausiai paskutinį savo gyvenime.

„Gerbiamasis Premjere,

Jums tikriausiai įdomu, kas ir kodėl Jums rašo? Bet svarbiausia, kodėl būtent Jums? Tikiuosi, Jums bus negaila savo laiko ir perskaitysite šį mano paskutinį laišką. Kodėl paskutinį. Jei leisite, viską paaiškinsiu nuo pradžių.

Pradėsiu nuo to, kas gi aš toks. Aš Vladas Kavarskas. Iš Ukmergės miesto. Turiu, tiksliau turėjau, žmoną ir dukrelę. Turėjau… Gražią žmoną turėjau: šviesių akių, geltonplaukę, rausvų lūpų, apvalių skruostų. Ji buvo gero būdo, draugiška, nesikeikė, darbšti. Niekad nepamiršiu tos dienos, kai susipažinome.

Jau buvo ruduo, apniukę. Žinot, ėjau į autobusų stotelę, savo pusbrolį aplankiau. Nebuvau tada dar teisių išsilaikęs, tai keliavau viešuoju transportu. Taigi atėjau į stotelę ir pamačiau ją išlipančią iš autobuso. Iškart supratau, kad ji man skirtoji. Žinot, taip nedrąsiai priėjau ir užkalbinau ją. Pasirodo, ji studentė ir važiavo pas gimines. Ilgai pabendrauti nespėjome, nes atvažiavo mano autobusas, todėl paprašiau jos telefono numerio. Na, ką galvojate, gavau.

Po truputį pradėjome bendrauti. Ir galiausiai susibendravome. Taip draugavome apie ketverius metus. Galiausiai mes susituokėme ir po pusmečio mums gimė dukrelė, kurią pavadinome Gabriele. Labai mylėjome savo mažąją Gabrielę. Kai pirmąkart ją paėmiau į rankas, bijojau, kad nepamesčiau jos. Ji taip ramiai miegojo. Mano mažoji mergytė… Atrodo, kad viskas taip seniai buvo…

Jums tikrausiai kyla klausimas, kodėl aš visa tai pasakoju? Gal aš noriu Jus sugraudinti? Tikrai ne! Aš tai pasakoju, kad viską suprastumėte. Suprastumėte, kodėl taip padariau…

Žmona pagimdė laimingai. Turėjom gražią dukrą, namą, gerai apmokamą darbą. Atrodė, kad gyvename rojuje. Bet… Bet kaip kartais nutinka šiame gyvenime, paskui džiaugsmą vaikšto skausmas.

Mūsų dukrelė susirgo (jai tuo metų buvo metukai). Iš pradžių atrodė kaip paprastas gripas, bet paskui atsirado pūliniai. Nuvežėme pas daktarus ir ten sužinojome siaubinga diagnoze – auksinis stafilokokas. Faktiškai nepagydoma liga. Kai sužinojome diagnozę, mus ištiko šokas. Tada aš pirmą kartą pamačiau mūsų medikų nemokšiškumą.

Niekas mums nepadėjo, niekas mūsų neramino, kol patys neatsitokėjome. Kai atsitokėjome, paklausiau, ar yra vaistų nuo šios ligos. Daktaras atsakė, kad jam nėra žinoma. Tada paklausiau, koks bus gydymas. Jis atsakė, kad mergytei nėra galimybės pasveikti ir patarė susitaikyti su jos mirtimi. Ar įsivaizduojate kažką ciniškesnio negu pasiūlyti tėvams susitaikyti su jų dukters mirtimi!!!

Mūsų mergytę paguldė į reanimaciją, prijungė prie visų tų aparatų. Sunkiausia buvo jai. Ji labai verkė, nežinojau, kaip ją paguosti. Kai grįžome namo, žmona nuėjo gulti, o aš supratau, kad medikai nieko nesutvarkys. Todėl sėdausi prie kompiuterio ir nusprendžiau pasidomėti mūsų dukrelės liga.

Gavau nedarbingumo lapelį, kad galėčiau nors kiek padėti savo dukrai. Taip kelias dienas sėdėjau prie kompiuterio ir ieškojau informacijos apie ligą. Taip pat kasdien meldėmės laukdami stebuklo. Na ir ką manote, stebuklas įvyko – radau vaistus.

Tačiau medikai šio ,,stebuklo“ nepripažino. Mano rastasis vaistas buvo rusiškas ir todėl, anot jų, netinkamas. Jie sakė: ,,Šis vaistas nepatikrintas. Jei padėjo vienam, dviem pacientams, dar nieko neįrodo“. Laikas tiksėjo mūsų nenaudai.

Praėjo mėnuo ir mūsų mergytė… mirė. Medikai nesistengė jos išgelbėti. Jie tik kavą gėrė. Apie tai sužinojęs mano viršininkas pasakė: ,,Nebijok, tu dar jaunas. Vaikų bus“. Aš tiesiog pasišlykštėjau juo! Kaip taip galima sakyti tam, kurio dukra ką tik mirė!!! Tą pačią dieną išėjau iš darbo.

Po poros dienų įvyko mūsų dukters laidotuvės. Kas gali būti sunkiau tėvui negu laidoti savo vaiką! Mano žmona ne verkė, jį tiesiog rėkė iš sielvarto. Mums visiems ta diena buvo sunki. Visi mūsų giminaičiai ir draugai linkėjo stiprybės. O jos mums labai reikėjo.

Mano žmonai buvo labai sunku susitaikyti su Gabrielės mirtimi. Ji vis raudojo ir raudojo. Kartais ji sakydavo, kad jai jau visko gana ir norinti palikti šį pasaulį. Bet aš, kaip galėdamas, stengiausi ją perkalbėti sakydamas, kad viskas bus gerai. Bet tai nepadėjo… Vieną dieną jį iššoko pro langą iš ketvirto aukšto ir užsimušė.

Kur buvo medikai, psichologai ir visi kiti specialistai! Žinot! Jie gėrė kavą!!!  Parazitai nelemti…

Palaidojau dar vieną savo gyvenimo prasmę. Tą, kurią labiau už viską mylėjau.

Jums tikriausiai maga sužinoti, ką aš padariau. Hmm… Kitą dieną, po laidotuvių, pasiskolinau draugo šautuvą ir nuėjau. Nuėjau į tą ,,kliniką“. Troškau keršto. Atėjau pas vyriausiąjį šundaktarį ir nutaikiau į jį šautuvą. Liepiau melstis tam kalės vaikui. Jis maldavo manęs, kad jo pagailėčiau, bet aš tik nusišypsojau ir nušoviau jį. Po to nuėjau pas kitus ir jiems padariau tą patį. Iš viso nuaidėjo trys šūviai.

Po to man kažkas trenkė kėde ir netekau sąmonės. Atsibudau kameroje, kur ir rašau Jums šį laišką. Mane nuteisė mirti, bet aš šito nebijau, nes aš, tik įvykdžiau teisingumą. Aš, tiesą sakant, neketinu ir net nenoriu prašyti malonės.

Aš nesigailiu ir nesiginu to, ką padariau. Bet aš dar neatsakiau, kodėl Jums rašau. Matote, noriu, kad kitiems žmonėms netektų patirti to, ką aš išgyvenau. Noriu, kad jie ar jų artimieji nekentėtų, kad jie gautų visą būtiną pagalbą ir, jei Jūs vis dar esate žmogus, nepabijokite reformuoti sveikatos apsaugos sistemos.

Paskutinis dalykas, kurio norėčiau paprašyti – paankstinkite nuosprendį. Nes aš labai noriu susitikti su savo žmona ir dukra…“

Nubudau išpiltas šalto prakaito. Rankose laikiau savo žmonos ir dukters nuotraukas. Akys sustingo ties švintančiu horizontu…

Dzūkelis

Šiąnakt nesumerkiu akių. Sielvartas drasko širdį. Dvi brangiausių žmonių netektys išmušė mane iš vėžių. Kambarys tuščias, tik šešėlių šnibždesys beliko. Sėdžiu prie stalo ir rašau laišką. Tikriausiai paskutinį savo gyvenime....