Jaunoji mokslininkė Ernesta Kazakėnaitė: „Geriausiai jaučiuosi Lietuvoje, kalbėdama gimtąja kalba ir gebėdama be pastangų identifikuoti kultūrines realijas“
„Kalba – tai miestas, kurio statybai kiekvienas žmogus, gyvendamas žemėje, atneša savo akmenį“, – šia R. V. Emersono mintimi noriu pradėti pažintį su kalbos miesto statytoja, iš mūsų krašto kilusia mokslininke kalbininke, kurią pažįstu dar nuo tada, kai ji gyveno Vileikiškių kaime – Ernesta Kazakėnaite. Baigusi Musninkų vidurinę mokyklą (dabartinę Musninkų A. Petrulio gimnaziją), Ernesta Vilniaus universitete studijavo Lietuvių filologiją ir Bendrąją kalbotyrą, o Latvijos universitete – Baltų filologiją. Šiuo metu ji yra filologijos mokslų daktarė, Vilniaus universiteto dėstytoja bei Lietuvių kalbos instituto tyrėja, tyrinėjanti baltų kalbas.
Ernesta yra labai užsiėmusi, bet rado laiko ir sutiko „Širviui“ duoti interviu, papasakoti apie save, savo kasdienybę, veiklą, savo, kaip mokslininkės, gyvenimo ypatumus.
– Ernesta, kokia veikla užsiimate šiuo metu?
– Esu jaunoji mokslininkė, baltistė, atlieku tyrimus bei juos publikuoju. Šiuo metu Lietuvių kalbos institute su kolegomis rengiu žymaus kalbininko Kazimieros Būgos etimologinio žodyno rankraštinės kartotekos skaitmeninę prieigą bei dėstau Vilniaus universiteto Filologijos fakultete.
– Nuo kada pradėjote domėtis filologija?
– Palyginti vėlai, tik jau pradėjusi ją studijuoti ir kasmet darėsi vis įdomiau. Apie filologiją kaip mokslą tiek mokykloje, tiek apskritai bendrame žinių sraute kalbama mažai, todėl natūralu, kad retas vaikas, kurio aplinkoje nėra filologų, pradeda ja domėtis labai anksti. Net ir dažnas suaugęs sunkiai įsivaizduoja, ką gi tas filologas gali veikti gyvenime, todėl tenka girdėti, kad juk „taip nepraktiška“. Bet susigalvoto „praktiškumo“ siekimas ir jo brukimas savo kelio ieškantiems vaikams yra ydingas. Tai trukdo atrasti išties juos dominančią veiklą, kuri nebūtinai bus mums įprasta ar lengvai suvokiama. Gerai pagalvojus, šiuo klausimu aš išties laiminga turėdama tėvus, kurie niekada neribojo mano pasirinkimo laisvės ir nebuvo iš tų, kurie užjaučiamai kratė galvą išgirdę, kad pasirinkau kalbos studijas, nors prieš tai svarsčiau apie chemiją. Tik čia turiu pridurti, kad pasirinkimas studijuoti lietuvių kalbą buvo gana atsitiktinis (nors planavau būti mokytoja, stojau į Vilniaus universitetą), tačiau to niekada nesigailėjau, netgi priešingai, vėliau labai džiaugiausi. Tai atvėrė visai kitą požiūrį į filologiją, gerokai platesnį, ne kaip į lietuvių kalbos pamokas mokykloje ar išimtinai lituanistinę veiklą, tačiau kaip į mokslą, tyrinėjantį pasaulio kalbas, jų istoriją ir įvairius lingvistinius procesus. Tai kažkuo panašu į biochemijos tyrimus, kai siekiama pamatyti tai, kas plika akimi nėra matoma, nors suvokiama, kad egzistuoja.
– Kokie jūsų tyrimai, darbai Jums įsimintiniausi, pareikalavę daug pastangų ar sukėlę gausias besidominčių reakcijas?
– Savarankišką mokslininkės kelią dar tik pradedu. Disertaciją apsigyniau prieš pusantrų metų, tad, kaip akademinėje bendruomenėje juokaujama, pilnametystė dar toli. Todėl labai norėtųsi tikėti, kad įsimintiniausi darbai ateity. Vis dėlto kelis istoriografiškai svarbesnius darbus galėčiau išskirti. Pavyzdžiui, pavyko patikslinti vieno žymaus XVII a. latvių vertėjo gimimo datą, o lankantis Lundo universiteto bibliotekoje, Švedijoje, užtikti iki šiol mokslininkų neišlikusia laikytą XVII a. knygą. Taip pat tyrėjų įvertinimo susilaukė ir disertacijos tyrime pritaikyta nauja metodika.
Reikia pripažinti, kad nors pastangų reikalauja visi darbai, kol kas daugiausiai jų buvo skirta ketverius metus trukusiam disertacijos tyrimui. Jame teko minti naujus takelius, tad lengva nebuvo. Disertacijoje „XVI–XVII a. liuteronų latviškųjų Biblijos fragmentų sąsajos su Glücko Biblijos vertimu (1685–1694)“ tyriau ankstesnių veikalų įtaką pirmosios latvių biblijos vertimui (1689–1694 m.), norėjau atskleisti jų tarpusavio sąsajas. Kitaip tariant, norėjau nustatyti, ar didžiausio to amžiaus kūrinio vertėjas vertė iš naujo, ar naudojosi ankstesniais latviškais vertimais. Buvo be galo įdomu, tikras filologinis detektyvas.
– Kodėl pasirinkote būtent biblijos tyrimus?
– Dažnai žmonės suklūsta, išgirdę ar pamatę mano filologinės disertacijos temą, nes mano, kad ji priklauso teologijos sričiai. Tai suprantama, tačiau tokiais atvejais primenu, kad XVI–XVII a. kitokio pobūdžio literatūros lietuvių ar latvių kalbomis beveik ir nebuvo. Taigi labai dažnai filologai, besidomintys raštijos baltų kalbomis pradžia ir raida, neišvengiamai susiduria su religinio turinio knygomis, nepriklausomai nuo to, kad tiria tik jų istoriją ar kalbos faktus. Žinoma, turime tų laikų žodynų bei gramatikų, tačiau ir šios knygos buvo leidžiamos vietinėmis kalbomis kalbančių dvasininkų rengimui.
– Ar turite hobį? Jei taip, tai kokį? Kuo jis Jus žavi?
– Mane be galo domina senosios knygos, tačiau tai iš dalies yra mano darbas. Kito vieno labai ryškaus su pagrindine veikla nesusijusio pomėgio neturiu. Greičiausiai todėl, kad mokslininko profesija nėra toks darbas, kurį palieki 5 valandą užrakinęs kabineto duris. Tai gyvenimo būdas, kai visada ir visur esi mintimis savo tyrime, taigi darbas ir hobis viename. Tačiau norėdama pailsėti nuo įprastų minčių pasimokau ko nors visai nesusijusio arba užsiimu veiklomis, kuriose galiu būti viena, pvz., skaitau, einu pasivaikščioti ar į žygį, fotografuoju ar ugdau kantrybę prie siuvimo mašinos.
– Kaip dažnai lankotės tėviškėje? Kokie apima jausmai, kai grįžtate namo?
– Vykdant mokslinę veiklą tenka daug keliauti, todėl kol kas grįžtu rečiau. Vis dėlto kai tik nesu kur išvykusi, stengiuosi tėvus aplankyti bent kelis kartus per mėnesį. Vileikiškiuose praleidau beveik 19 savo gyvenimo metų (dalį pirmųjų – Taučiuliuose, mamos tėviškėje), paskui išvykau studijuoti į Vilnių ir jame pasilikau. Grįžtant namo jausmai labai įvairūs, kiekvienas kampas kažką mena. Dažniausiai važiuoju tiesiai pagrindine gatve, tačiau pamenu, kad ja eiti į pradinę mokyklą man nepatiko, stengdavausi eiti kita, pro pieninę, kad galėčiau sutikti kurią iš klasiokių – Eglę, Gintarę ar Elingą. Tad kartais ir dabar nusuku.
Apskritai kaimas ir mano santykis su juo keičiasi, atsiranda gyventojų, kurių nebepažįstu, gatvės gavo pavadinimus, kuriuos reikėjo išmokti. O anksčiau juk žinodavau kiekvieną ir jokių pavadinimų mums nereikėjo. Žinoma, jei vis dar nuolatos gyvenčiau, jausmas būtų kitoks. Labai smagu, kad kaimas iš šalies žiūrint atrodo gyvas: dalis mokyklos renovuota, aikštelėje nuolat žaidžia vaikai, įkurtas dienos centras, tik be galo gaila, kad nebeveikia kaimo biblioteka, manau tai didelis praradimas. Įprastai mažose gyvenvietėse jos yra tiesiog būtinos, nes tai ne tik knygų saugykla ar nemokamas internetas, bet ir visas vaikų kultūros centras.
– Kiek metų darbuojatės Baltų akademijoje? Kodėl kilo mintis ją įkurti? Kuo Jus sužavėjo latvių kalba?
– Iš tiesų Baltų akademija moksleiviams pradėta rengti todėl, kad tikiu pedagoginio darbo prasmingumu. Vis dėlto atsakyti reikėtų pradedant nuo paskutiniojo klausimo, nes būtent iš susižavėjimo latvių kalba ir kilo mintis organizuoti Baltų akademiją.
Apie latvių kalbą, kaip ir dažnas lietuvis, anksčiau nieko negalvojau, o jei ir ką pagalvodavau, tai todėl, kad skambėdavo juokingai ir tiek. Tačiau antrame kurse semestrą mokiausi latvių kalbos ir man taip patiko, kad norėjau tęsti, tik tuo metu nebuvo galimybės. Bet mintis neapleido ir po metų pasinaudodama Erazmus mainų programa išvykau studijuoti į Rygą. Dabar pagalvojus pačiai keista, kad išdrįsau ne tik išvykti (mano studijų laikais retas lituanistas išvykdavo), bet ir vos po pusmečio kalbos paskaitų visus Latvijos universiteto studijų dalykus pasirinkti latvių kalba (įprastai vykstantieji mokosi angliškai). Tokiu būdu savanoriškai buvau įmesta į išskirtinai latvišką aplinką, kuri padėjo mokytis greičiau. Tai buvo pirmoji užsienio kalba, kuria galėjau pakankamai laisvai komunikuoti su gimtakalbiais ir tokiu būdu iš labai arti susipažinti su vietine kultūra, kuri nuo lietuvių išties skiriasi. Tai mane stebino, nes mokykloje apie greta esančią Latviją beveik nieko nebuvo nekalbama arba kalbama fragmentiškai ir atrodė, kad ten turėtų būti viskas taip pat.
Kadangi grįžus į Lietuvą žavėjimasis latvių kalba ir kultūra neblėso, norėjosi juo dalintis. Pradėjau nuo pavienių viešų paskaitų apie latvių kalbą tiek suaugusiesiems, tiek moksleiviams. Jos būdavo populiaraus pobūdžio, ypač žmonės domėdavosi dėl kalbų panašumo egzistuojančiais žodžiais apgavikais, kaip latvių bauda ‚malonumas‘, nauda ‚pinigai‘, jautrs ‚linksmas‘, dejot [tariama dejuot] ‚šokti‘ ir kt. Po truputį brendo mintis apie ilgesnį paskaitų ciklą moksleiviams, kurį su draugėmis Agne ir Sandra pradėjom organizuoti 2014 m. Dėl Baltų akademijos pavadinimo kiek dvejojom, nes neretai moksleiviams žodis baltai asocijuojasi su gilia praeitimi, pagonių laikais, o mes norėjome kalbėti apie dabartinius baltus, apie lietuvių ir latvių ryšius, pamokyti latvių kalbos. Renginio formatas vis kito, tačiau pastaruoju metu organizuojame jį kartą per metus, kurį vėlyvo rudens ar žiemos šeštadienį. Paskaitų ciklą sutraukėme į vieną ilgą dieną, nes norėjome sulaukti dalyvių ne tik iš Vilniaus, bet ir iš kitų Lietuvos miestų (pernai į Vilnių vyko net iš Mažeikių). Labai džiaugiamės, kad Latvių kalbos agentūra Rygoje sutinka mus paremti, todėl galime padengti dalyvių kelionės išlaidas bei pasirūpinti pietumis. Pasiruošimo būna labai daug, bet po susitikimų su dalyviais jaučiame, kad verta.
– Koks patiekalas, kokia knyga, koks muzikinis kūrinys, kuri šalis Jums labiausiai patinka?
– Apie „-iausius“ dalykus kalbėti sunku, šįkart vienas, kitąkart kitas – jie nuolat kinta. Bene sunkiausia išskirti knygą ir muzikos kūrinį, nes jie laikiškiausi, augi pats, auga bei keičiasi ir poreikis jų turiniui. Šiuo metu man didelę įtaką daro XX a. klasika virtusi literatūra, kaip George Orwell, Marguerite Duras, Aldous Huxley ar kitų kūriniai. Maloniai nustebino Huxley romanas apie tobulą pasaulį („Puikus naujas pasaulis“), kažkaip prie jo mintimis vis grįžtu. Kadangi šie metai labai intensyvūs, nepavyksta skirti laiko pasimėgauti muzika ar atrasti ką naujo, bet ne taip seniai pasibaigusius doktorantūros metus visiškai vainikavo Nick Cave kūryba ir Zeal & Ardor debiutinis albumas „Devil is fine“. Negalėčiau nė suskaičiuoti, kiek kartų jie perklausyti einant Rygos gatvėmis į biblioteką ir iš jos.
Nors Ryga yra mano mylimas miestas, negalėčiau pasakyti, kad Latvija yra mėgstamiausia šalis. Kaip ir keliolika kitų, kuriose esu buvusi. Pabūti gera yra daug kur, tačiau geriausiai jaučiuosi Lietuvoje, kalbėdama gimtąja kalba ir gebėdama be pastangų identifikuoti kultūrines realijas. Taip pat tik Lietuvoje galiu gauti ir vieno mėgstamiausių patiekalų – mamos lietinių blynų su padažu, nes kad ir kiek kepčiau pati, vis ne tokie. Greičiausiai apskritai tokie savų mamų ar tėčių patiekalai yra visuotinai fenomenalūs, dažnas mūsų galėtų įvardyti bent vieną.
– Kokių turite ateities planų?
– Norėčiau dar spėti kiek daugiau su draugais pasidžiaugti vasara bei užbaigti kelis pradėtus darbus. O didelių ateities planų kaip ir neturiu; manau, kad jie dažniau riboja, nei padeda, todėl labai toli į ateitį planuoti nemėgstu. Gyvenimas per margas, kad viską pavyktų numatyti, tad geriau palikti erdvės savieigai. Tiesiog noriu toliau tobulėti, o kaip tai vyks, nelabai svarbu.
– Ką palinkėtumėte mūsų skaitytojams? Ką norėtumėte pasakyti jaunimui, nežinančiam, kur studijuoti, kaip save atrasti?
– Palinkėčiau būti smalsiems, nebijoti rinktis neįprastas ar nepopuliarias kryptis ir pasukti prieš srovę, jei to norisi. Taip pat nepamiršti, kad yra be galo daug dalykų, kurių mes nežinome, todėl nereikėtų kritikuoti kito pasirinkimo vien todėl, kad mūsų vaizduotė ribota. O „Širviui“ palinkėčiau gyvuoti ir toliau kurstyti rajono žurnalistikos židinį.
Ernestą Kazakėnaitę kalbino Andželika Bagočiūnienė
Nuotraukos iš asmeninio Ernestos albumo
Parašykite komentarą