Jurginų plantacija Juodiškiuose
Janina Pukienė
Straipsnis buvo išspausdintas šių metų rugpjūčio 31 d. laikraščio „Širvis“ 34-ame numeryje.
Važiuojant per Juodiškius iš tolo akį patraukia jurginų jūra. Privažiuojam arčiau, mus pasitinka sodybos šeimininkė Stasė Markevičienė. Teiraujamės, iš kur tokia galybė jurginų, ar seniai juos augina. Ponia Stasė pasakoja, kad viskas prasidėjo nuo septynių kerų, kuriuos įsiūlė jau Anapilin išėjusi draugė. Dabar jau nė nebeskaičiuoja, kiek kasmet jų pasodina. O juos augina daugiau nei dešimt metų. Veislių pavadinimų irgi nežino, niekada tuo nesidomėjo.
S.Markevičienė nepratusi dykinėti, dirbo nuo jaunumės. Daug metų melžė tarybinio ūkio karves, vėliau pradėjo su vyru patys ūkininkauti. Šiandien jie laiko vienuolika karvių, tiek pat galvijų prieauglio ir arklį. Moteris apgailestauja, kad dabar pagrindinis darbų krūvis tenka jos vyrui Stanislovui, nes šlubuoja sveikata, dėl nuolatinių rankų skausmų negalinti dirbti tiek, kiek anksčiau. „Pienininkystė dabar grynas nuostolis, – atsidūsta moteris, – bet reikia kažkaip suktis, negi eisi su ištiesta ranka pašalpų prašyti.“ Pati Stasė gauna neįgalumo pašalpą, o vyras dar ne pensininkas, jam nepriklauso jokios išmokos. Dar porą metų turi išlaikyti esamą ūkį, taip reikalaujama paramos gavimo taisyklėse. Už europinių fondų paramą ūkininkai įsigijo melžimo techniką, bulvių sodinamąją, vartytuvą. Baigsis sutartis, teks pergalvoti, ką auginti, kad būtų galima pragyventi, nes esant dabartinėms pieno kainoms, apie pelną nėra ko nė galvoti.
Markevičiai kartu jau trisdešimt metų. Užaugino dukrą, džiaugiasi dviem anūkais. Nenori jaunimas kaime gyventi, pasirinko sostinę. Tenka tėvams vieniems suktis kasdieniuose darbuose.
Kalba vėl nukrypsta apie jurginus. „Tai vienintelis mano džiaugsmas, – sako Stasė. – Suskaičiavau kažkada gal penkiolika spalvų ir atspalvių. Viename krūme radau trijų skirtingų spalvų žiedus, – džiaugiasi ir stebisi šeimininkė. – Jei vyras nepadėtų, pati gal ir nebesodinčiau tiek, sveikata neleidžia.“ Pavasarį, ruošdamas dirvą daržams, Stanislovas jurginams skirtame plote padaro vagutes, tada susodina jurginus. Daržus ravėdamas, nuravi ir jurginus. Šeimininkė juokauja, kad jurginus auginti lengviau nei daržoves, mažiau tenka ravėti. Užtat kaip džiugina akį, kai pradeda žydėti. Todėl pavasariui atėjus, nekyla mintis, kad jurginų nebereikia. Kitų gėlių ir nebeaugina, užtenka jurginų. Jie nelepūs – rudenį dirvą patręšia mėšlu, o per vasarą jokio papildomo tręšimo netaiko. Jei labai sausa, tenka laistyti, tai jau papildomas darbas.
Stasė pasakoja, kad su dėkingumu prisimena draugę, užkrėtusią ją meile jurginams. „Kiekvieną kartą žiūrėdama į gėles, prisimenu ir ją,“ – susigraudina moteris.
Norinčius auginti jurginus, Stasė kviečia atvažiuoti į Juodiškius. „Galėsite pasirinkti norimos spalvos ir formos gėlių. Niekada negailiu jurginų, dovanoju kiekvienam norinčiam. Imkit ir auginkit, lai ir jus džiugina taip pat kaip ir mane,“ – sako moteris.
Pasigrožėję jurginų jūra, prisifotografavę, paliekame svetingą Markevičių sodybą. Būkit sveiki, auginkit jurginus ir kitąmet, o mes užsuksime pasigrožėti.
Parašykite komentarą