Tweet

Lapkričio pradžia – metų lūžio taškas. Vienas iš daugelio. Taškas, kai iš naujo pamatuojame gyvenimą ir save jame. Tai nutinka per Kalėdas, kai kurias kitas šventes ar mums svarbias datas. Tuomet pasitikriname, ar turime su savimi tai, ko mums gyvenime reikia labiausiai – savo vertybes – ir toliau neriame į kasdienybės šurmulį. Arba tylą. Nelygu kieno koks gyvenimo būdas.

Taigi, ką matuojame Lapkričio 1-ją, lankydami artimųjų kapus? Tikriausiai kiekvienas turi vis kitą matavimo gylį ir plotį. Nelygu kokio amžiaus žmogus, kokios netektys jį lietė, koks apskritai jo santykis su žmonėmis, kiek stipri buvo jį auginusi šeima ir kiek švelni jį glosčiusios motinos, kiek tvirta jį vedusio tėvo ranka…

Taip pat tai metas, kai žmonės, turintys žemės, gauna žemės mokesčių sąskaitas.

Tačiau ne apie mokesčių dydį šiandien galvoju. Apie žemę. Apie žemę, su kuria šiandien žmogaus santykis vis labiau tampa panašiu į santykį su daiktais – „nieko asmeniško, tai tik pinigai (biznis, verslas)“. Vis dažniau būtent toks santykis siejamas su „teisybės“ ir „lygybės“ sąvokomis.

Taigi, apie tą „teisybę“. Ir „lygybę“.

Anksčiau Lietuvoje „lygybės“ „nebuvo“. Žemę gaudavo (paveldėdavo) tas, kuris ją dirbo. Dažniausiai tai buvo pirmojo sūnaus privilegija. Tačiau ir visi kiti atvejai (kai pirmas sūnus nenorėdavo dirbti žemės, kai apskritai sūnaus nebuvo) būdavo aiškūs ir paprasti. Kaip ten bebuvę, žemę gaudavo tas, kuris ją dirbo. Ir perimti žemę iš tėvo buvo didelė garbė bei atsakomybė. Tuo tarpu išparduoti tėvo žemes, jas praskolinti ar pralošti – buvo gėda.

Šiandien žemę dažniausiai dalinasi visi vaikai. Ir – arba parduoda, arba tas vaikas, kuris lieka dirbti žemės papuola į artimiausių žmonių „malonės/nemalonės“ pinkles. Tampa visiškai priklausomu nuo seserų, brolių norų, supratimo, geranoriškumo ar godumo. Jie ją tiesiog parduoda – arba svetimiems, arba tam, kuris lieka dirbti. Arba gera valia „paskolina“ dirbančiam, o po jų mirties, egzekuciją vykdo anūkai… Pusė Lietuvos  – susipykusių dėl tos žemės ar bent jau nešiojančių nuoskaudas. Besidalinant ir besiteisiant, dalis žemės „iškeliauja“ svetimiems, būna, ji tampa ir nebe lietuvių dirbama žeme. Gal tai ir „lygybė“. Tačiau kiek tai teisinga – galima diskutuoti iki tol, kol ta žemė gyvuos.

Situacijų būna įvairiausių. Važiuodama per giminės kapus, pravažiavau pro savo senelių žemę, kurios jau nė ženklo nėra likę. Aš jau nežinau net kur jos ribos. Niekada nebuvau savininkiška, tačiau pirmą kartą sugnybo širdį iki skausmo. Aš jau nebežinau, kur mano senelių žemė. Senelių, kurie ją dirbo, kurią kaip mokėjo taip saugojo ir ginė nuo okupantų, kurion kasė slepiamas knygas, kurioje gyvendami maitino ir šelpė partizanus. Žemė, kurion nusėdo iš Sibiro grįžusio ir žinančio, koks žiaurus gali būti okupantas, rankomis sudegintų šiandien man neįkainojamą vertę galėjusių turėti senelio knygų pelenai… Ir nuleidusi galvą galiu konstatuoti – mano senelių žemėje, jo vaikų sąmonėje, sunki okupanto ranka įvykdė savo „lygybę“ ir „teisingumą“ – viskas buvo pasidalinta ir parduota. Velniai žino – kam…

Ir kaip gerai, kad yra kur sugrįžti. Jei tai būtų vienintelė likusi sąsaja su Lietuva – žinojimas, kad nieko nebėra, būtų labai sunku. Kaip gerai, kad kitą dieną kelionė į kitas kapines, davė žinojimą.

1918 metais paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, ją reikėjo apginti kovojant su rusų bolševikais, bermontininkais, lenkais. Lietuva savo armijos neturėjo. Ją reikėjo labai greitai sukurti. Buvo mobilizuoti karininkai, kviečiami šauktiniai. Tačiau iš pradžių realiai armiją atstovavo ir savo šalį ginė kariai savanoriai. 1919 m. sausio mėnesį Lietuvą puolusias 20 000 rusų bolševikų pajėgas stojo ginti vos 3000 dar neapmokytų ir labai prastai ginkluotų Lietuvos savanorių. Tai yra 3000 jaunų vyrų – kai kuriems ir 18 nebuvo – stojo ginti savo šalies, žinodami, kad jėgos labai labai nelygios…

Tiems, kurie liko, kurie išgyveno, buvo, mano manymu, atlyginta pačiu garbingiausiu būdu – jiems padalinta po sklypą žemės. Tai yra – galimybė oriai gyventi iki gyvenimo pabaigos. Ant žemės, kurią buvo pasirengę ginti, sumokėdami savo gyvybe. Manau, kad tai pačiu garbingiausiu būdu įsigyta žemė. Ir ją gavę žmonės verti didžiulės pagarbos.

Tik kiek tų žemių sugebėjome išlaikyti, išsaugoti ir deramai branginti mes, jų vaikai ir anūkai?

Nežinau, kiek žmonių, šiandien skaitančių šias eilutes, gali pasidžiaugti, kad žemė ant kurios gyvena ir kurią dirba jie ar jų artimieji yra kario savanorio krauju pelnytas sklypas?

Ir kiek tokių, kurie tyliai mintyse išvardina aibę svarių priežasčių, kodėl ją pardavė svetimiems?

Ne teisti ir smerkti juos noriu. Neturiu tam teisės. Atvirkščiai, daugelį tų situacijų, turbūt, bendražmogiškai suprasčiau.

Tačiau galvoju, ką mes apie žemę suprantame praėjus beveik 100-ui metų po to, kai tą žemę bučiavo ją gavę ir karo baisumus išgyvenę Lietuvos savanoriai ir kariai?

Ir ką su mumis padarė tas šimtmetis, kad mes šiandien dažnas į žemės dirbimą žiūrime su lengva ironija, netgi atgrasumu ar panieka?

Šiandien man gyvenimas suteikė progą prisiliesti būtent prie tokios žemės – kadaise kario savanorio gautos šventos žemės. Ir aš – augusi ir gimusi mieste, niekada nejautusi jokio pašaukimo žemdirbystei, šiandien glostau tą žemę, dirbu kasdienius darbus kaip niekada giliai suvokdama to darbo prasmę. Man atrodo, kad tai yra labai svarbu. Ypač kai matau aplink hektarų hektarus svetimų dirbamų laukų. Tonomis beriamų trąšų, kurias paskui mes klusniai suvalgome patys ir sumaitiname savo vaikams, tikėdami, kad avižiniai dribsniai – labai sveikas maistas…

Ir kai žinau kainą, kurią sumokėjo tas savanoris, jo sūnus ir anūkas po Lietuvos okupacijos praradę, vėliau atgavę ir šiai dienai išsaugoję bent dalį tos tada gautos žemės, manau, kad man šiandien liesti ją savo rankomis, girdėti, kaip byra joje išaugęs grūdas, ir suvokti, kaip tai yra svarbu – didžiulis įvertinimas ir apdovanojimas. Ir atsakomybė prieš žmones, šeimos narius, kurie tą žemę visgi sugebėjo išlaikyti, kurie nepardavė jos ir neišdalino. Nors kiekvienas turėjo 1000 ir 1 priežastį į ją pretenduoti, kad palengvintų savo gyvenimą…

Dar vakar stovėjau ant to kario savanorio kapo ir iki šiol negaliu nuryti gumulo gerklėje. Galbūt tas dabartinis gyvenimas, kai viskas yra „nieko asmeniško…“ – toks, kokio šiandien reikia žmonėms. Galbūt jiems gera toje naikinančioje tapatybę ir prigimtį karuselėje, kai visų svarbiausia gyventi kaip žurnalo viršelyje… Galbūt tik vienas kitas supras, ką noriu pasakyti. Bet nesvarbu. Gyvenimas nestovi vietoje ir viskas sukasi ratu. Galbūt kažkada ir mes sugrįšime prie ko nors „asmeniško“ ir tikro… Juk tie patys danai, kurie šiandien dirba gerą šmotą Lietuvos žemės, tame tarpe ir žemės, kurią savanoriai gavo už tai, kad ginė Lietuvą nuo svetimšalių, tie patys danai, kurie čia pila tonomis trąšas ir naudoja mūsų šalį, kaip savo daržą, patys gyvena visiškai kitaip – tausodami savo žemę ir žmones. Daugybė žmonių ten gyvena turėdami keletą hektarų sklypelį iš to, ką užaugina – be mokesčių mainydami su aplinkiniais jų užaugintus produktus ar parduodami užaugintą produkciją. Jie tiesiog gyvena savo žemėje iš savo žemės. Tiesiog gyvena. Mes Lietuvoje to jau nebesuprantame…

Tai štai ką matuoju Vėlinių dieną, per dvi dienas apvažiavusi gerą dalį Lietuvos, stebėdama pakely mūsų žemę – lygius, didžiulius laukus ir mažus laukelius, gal kiek negrabiai sena technika išdirbtus, gal neatlaikančius šiandieninės konkurencijos, tačiau išlaikytus garbingai nudirbtose rankose.

***

P.S. Kai manęs žmonės klausia, ką aš dabar veiksiu, neatsakau nieko. Nes bijau – nesupras. Pasakyčiau, kad tiesiog gyvensiu, tai nesupras, kaip galima gyventi be svajonių iš žurnalų viršelių. Pasakyčiau – saugau Lietuvą sau ir Jums. Bijau, kad irgi – nesupras…

Šaltinis: Alkas.lt

Lapkričio pradžia – metų lūžio taškas. Vienas iš daugelio. Taškas, kai iš naujo pamatuojame gyvenimą ir save jame. Tai nutinka per Kalėdas, kai kurias kitas šventes ar mums svarbias datas....