Ką žinot apie žiogus?
Įeinat į pievą ir jums iš po kojų į visas puses pradeda šokinėti „žiogai“. Kartais kokį vieną pasigaunat, jis jus apspjauna tokiu rudu skysčiu (močiutės su seneliais jus įtikins, kad tai aukščiausios prabos degutas), jūs susinervinat ir numetat „žiogą“ šalin.
Kodėl „žiogas“ kabutėse? Nes ten dažniausiai būna ne žiogas, o skėrys (skėriukas, jei tiksliau). Tai kaip atskirt žiogą nuo skėrio, kai net iš anglų kalbos žodį „grasshopper“ verčiam „žiogas“, nors tai yra skėriukas, o žiogas – bush-cricket.
Jaučiu, kaip griūna jūsų pasaulis, bet viskas yra labai paprasta. Visų pirma, žiūrėkit į antenas (ūsus).
Antenos ilgos, kartais ilgesnės už kūną – žiogas, antenos trumputės kaip špygutės – skėriukas.
Žiogai dažniausiai būna dideli, iki 6 cm. Skėriukai perpus smulkesni.
Žiogai yra visaėdžiai. Nors dažniau jie medžioja įvairiausius vabzdžius, jų lervas, net savo gentainius, nei ėda žolę. Skėriukai kaip ir skėriai – vegetarai.
Žiogas jums gali įkasti, skėriukas – ne.
Žiogai gieda ne su kojomis (kaip jum pasakose pasakojo), o sparnų pradžioje turi tamsesnį svirpimo organą ir garsą išgauna virpindami sparnus. Skėriukai, gi, gieda trindami užpakalinę koją į antsparnio kraštą.
Žiogų ausys – priekinėse blauzdose. Skėriukų – pilvelio pradžioje.
Subrendę žiogai dažniau tupi krūmuose ir medžiuose ir būtent iš ten jie linksmins mus iki pat rudens. Skėriukai daugiausia gyvena ir groja pievose.
Žiogų giminaičiai yra svirpliai ir kurkliai, skėriukų giminaičiai – tarkšliai, skėriai, šokliukai.
Ilgi ūsai – žiogas. Patelė turi ilgą kardą užpakalyje. Tas kardas yra kiaušdėtis. Juo į žemę deda kiaušinius, iš kurių išsirita lervos (nimfos) jau panašios į suaugėlius. Ir jos augdamos neriasi, kol pilnai užauga sparnai. Nimfos foto viršuje.
Trumpi ūsai – skėriukas.
Mariaus Čepulio fotoklajonės
www.cepulis.lt
Parašykite komentarą