Kaimas prie kelio
Gavėnių kaimą galima rasti labai paprastai: tereikia važiuoti link Juodiškių arba Giedraičių ir būtinai pravažiuosite pro Gavėnių kaimą. Kaip teko sužinoti, kaimo pavadinimas siejamas su gavėnia. Anot padavimo, šis kaimas pradėtas statyti gavėnios metu. Gal ir taip. Kas dabar patvirtins ar paneigs. Gal kas žino kitą legendą, man pasisekė šią išgirsti. Jei yra žinančių, nuo ko prasidėjo kaimas, gal yra ir daugiau ko įdomaus pasiklausyti apsilankius Gavėniuose.
Kaimas didelis. Daug gyvenamųjų namų. Prie namo, kurio palangėse žydi baltos ir raudonos rožės, parūpo sustoti. Tačiau deja. Langai uždangstyti naktinėmis užuolaidomis. Kaip vėliau sužinojau, į šią sodybą atvažiuoja gavėniškiai, dabar jau suaugę ir tapę vilniečiais. Čia augę, čia ėję į mokyklą gaili palikti be priežiūros savo gimtųjų namų. Lankosi gana dažnai, prižiūri namus, gal ir daržovių užsiaugina, tačiau tik vasaromis būna čia. Dabar jau ruduo, tai gal dar sykį kitą apsilankys ir iki kito pavasario namai liks tušti. Apie tai pasakojo gretimo namo kaimynė. O ji pati irgi nevisai vietinė. Prieš 10–11 metų, pardavusi didelį butą Kalnalaukio gatvėje, persikėlė su šeima į Gavėnius. Čia, anot jos, didelis kiemas, daržas, o ir Širvintos ranka pasiekiamos.
Tik va, kai ūkininkai purškia laukus, chemikalų kvapas ypač juntamas, o kelio danga prašosi remonto, apšvietimo kaime nėra. Prieš rinkimus buvo pažadėta, kad visa tai bus sutvarkyta, tik tinkamai reikia balsuoti. Atrodo, viskas taip ir buvo padaryta, o kaimui reikalingi darbai liko užmiršti. Netgi surinkti kaimo gyventojų parašai, kad būtinas kaimo gatvės apšvietimas. Peticija perduota į savivaldybę. Kaimas kantrus, laukia ne atsakymo, o apšvietimo. Gal pasimetė kaimiečių raštas, galima dar kartą surinkti tuos parašus. Štai visai netolimas Motiejūnų kaimas šviečia, o Gavėniuose vis tamsu. Tikėsimės, kad ateis eilė ir Gavėnių kaimo apšvietimui. Taip, kaimas kantrus.
Gyvena kiekvienas savo trobelėje, su savo rūpestėliais. Tenka ieškoti seniau gyvenančių. Aplankiau Marytę Bilotienę, nors pati iš Bilotų kaimo, tačiau čia jau daugelį metų gyvena. „Aš jau vietinė. Bilotai visai netolimas kaimas. Vyras iš Žeplos kaimo. Baigusi Gavėnių pradinę mokyklą, lankiau Zibalų septynmetę. Kai po keturių klasių atėjome į Zibalus, buvome pirmieji mokyklos penktokai, nes nuo tų metų Zibalų mokykla, buvusi pradinė, tapo septynmete. Mokytis sekėsi, tačiau sunkus gyvenimas privertė mesti mokslus ir keturiolikmetei eiti dirbti į kolūkį, į laukininkystę. Čia dirbom įvairius darbus: rovėm linus, grėbėm, krovėm šieną. Ką nurodydavo, tą ir dirbom. Sunkus darbas, tačiau jauniems viskas sekėsi. Mažai uždirbdavom, tačiau su tuo ir apsieidavom. Sulaukusi aštuoniolikos, tapau melžėja. Jauna ištekėjau“, – prisimena ponia Marytė.
„Sunkus darbas, pavargdavote kolūkyje, o dar namuose reikėdavo apsiruošti. Jauna ištekėjote, kaip susipažinote su vyru? Tada feisbuko nebuvo“, – paklausiau gražiai lietuviškai kalbančios, giedro veido Marytės Bilotienės. „Taigi į darbą tekdavo eiti per Žeplos kaimą. Matyt, tada ir nusižiūrėjo mane. O dar vakarodavom kartu“, – šypsosi ponia Marytė. Prisiminė ji vieną vakaronę, kai į šokius atėjo stribai, šaudė į lubas, tuo parodydami savo galybę. Kaimo jaunimas apmiręs stebėjo tokį stribų šaunumą.
Su vyru begyvenant Bilotuose atėjo melioravimo laikai. Taip jauna šeima turėjo persikelti į Gavėnių kaimą. Čia gimė pagrandukas sūnus Valdas, o dvi dukrytes Stasę ir Vacę atsivežė iš savosios gimtinės. Kai prieš tiek metų Bilotai perikėlė į šį kaimą, Gavėniai buvo pilni žmonių. Kiekviename kieme šūkavo, bėgiojo vaikai. Moterys rytais skubėjo melžti karvių, triūsė namuose. Visi vyrai dirbo kolūkyje kas mechanizatoriais, kas fermose. Marytės vyras plušo miške, vėliau įsidarbino statybose. Deja, jaunas mirė.
Dabar Marytė Gavėniuose liko viena. Laimei, visi trys vaikai gyvena Širvintose, tad jie nuolatiniai svečiai pas mamą. Visos metinės šventės švenčiamos čia. Sūnus kasdien pro šalį važiuoja į darbą, tai reikalui esant užvažiuoja ir ryte, ir vakare.
„Buvo didelis kaimas, gyveno daug žmonių, daug jaunų šeimų, lakstė gausus būrys vaikų. Vaikai užaugo, suaugo, apsigyveno kitur, į kaimą nenori grįžti, senieji iškeliavo anapilin. Dabar tylu“, – apgailestauja mano pašnekovė. Ponia Marytė suskaičiavo, jog dabar čia gyvena tik trys šeimos, kuriose yra vaikų. O tų vaikų iš viso tik dvylika.
Kaime yra visai apleistų tuščių namų, kituose gyvena tik vasaromis, dar kitus vasaromis aplanko buvę gyventojai. „Aš niekur nenoriu iš savo namų keltis. Kviečia dukterys pas save, o man čia smagiau. Štai žiūriu pro langą, nors ten niekas neina, net šuo neprabėga, tačiau man gera taip žiūrėti. Tolumoje matau aukštas egles, liepas. Ten mano buvusi mokykla. Didelio, gražaus namo savininkus Vasiliauskus išvežė į Sibirą, o jame įrengė pradinę Gavėnių mokyklą. Mes kiekvienas sodinome savo medelį. Dar ir dabar galiu surasti savąjį medį. Mėgstu skaityti, domiuosi šalies politika, meldžiuosi už mirusius ir gyvuosius. Man čia gera gyventi, tik gaila, kad kaimynų vis mažėja. Va, priešais gyvenusi Vancevičienė paliko šį pasaulį, o tokią gerą atmintį turėjo, tiek visko prisiminė. Daug ką galėtų papasakoti, tačiau, deja… Pažiūrėjus kaimas didelis, gyvenamieji namai stovi, tačiau mažai kuriuose gyvenama. Tačiau taip tikriausiai ne vien Gavėniuose?..“ – lyg paklausė, lyg patvirtino jau seniai Gavėniuose gyvenanti ir niekur iš jų nesiruošianti išsikelti ponia Marytė Bilotienė. Gal kuris anūkas apsigyvens pas močiutę, tada atgytų Bilotų kiemas. „Mielu noru priimsiu, tik pati neišvažiuosiu,“ – dar kartą patvirtino savo nuomonę ponia Marytė.
Nuotraukos autorės
Parašykite komentarą