Kancaras viską žino
Sveikinu jus, mielieji, seniai besikalbėjome, pasiilgau jūsų. Kaip gyvenate besibaigiant rudeniui? Tikriausiai nuotaikos jau kalėdinės ir pradeda kvepėti gražiausiomis šventėmis. Et, pamenu ašai tą puikų laiką savo varpinėje, kai reikdavo paskambinti gimstančio kūdikėlio garbei, o tos giesmės šventiškos, atrodo, dūšia išskris ir nebesugrįš, taip gražu būdavo. Dabar irgi nieko, bet jau kitaip, senstu tikriausiai, mano mielieji, ir visi mes ne jaunin einame. Vaikai, anūkai didyn, o mums seniams jau laikas apie žemiškus dalykus imti galvoti. Et, bala nematė to laiko, ana va kiek įvykių mūsuose nutiko. Ašai jaučiuosi turintis pareigą juos apžvelgti, bet pradėsiu nuo savo kiemo. Kaip sakoma, savi marškiniai arčiau kūno.
Taigi anądien, užsirioglino mano anūkėlis į palėpę ir iškapstė seniai pamirštą mano jaunų dienų muzikos įrašų lobyną. Toks ten tas ir lobynas, kelios senos magnetofono kasetės, subraižytos plokštelės ir juostinio muzikinio paveldo mazgai. Parūpo jajam paklausyti, kuo jo senelis gyveno… Kyštelėjo vieną kasetę ir pasigirdo seniai pamiršti garsai: „Tik man nereikia aiškinti, kaip ką turiu daryti, Kancaras viską žino, Kancaras čia karalius…“ Ir pataikyk tu man taip, kažkaip galva pagavo šią melodiją ir ėmė mintis godoti. Tai čia visai teisingai, kaip ir mūsų rojuje, karalystėje, mažojoje Baltarusijoje, ėgi kaip pavadinsi, taip tiks. Tiktais, kad mūsuose vietoj Kancaro skaidriausioji valdovė tvarkosi. Na pasižiūrėkim.
Štai grįžo marti savaitgalį su anūkais, pikta visa ant valdžios, taip sakant liaudiškai, duodasi. „Matai, sugalvojo jie darželį pabranginti, plius dar Meno mokyklos įkainius padidinti. Taip kaip čia išeina, ir svarbiausia, kad visa Tarybos dauguma vienbalsiai rankutes pakėlė. O iš kur man paimti? Duok darželiui tualetinio popieriaus, žinoma, ypatingai savanoriškai, nupirk visokių priemonių irgi ypatingai savanoriškai ir geranoriškai be jokios prievartos, plius dabar dar ir dvigubai brangiau mokėti reikės“, – įraudusi ana postringavo.
Ėmiausi ją raminti ir aškinti, kad jei jau taip nusprendė aukščiausi skaidriausiosios valdovės svitos organai, vadinasi, tikrai reikia. Juk, mieloji mano martele, pačiai nereikėjo sukti galvos, pavyzdžiui, kokią ir už kiek eglutę miesto centre pastatyti, kaip miestą papuošti Kalėdoms, kas viskuo tuo rūpinosi, ogi valdovė mūsų, mieliausia. Juk jinai geriausiai viską žino, jai nereikia aiškinti, kaip ką turi daryti, juk ji čia karalienė. Mūsų visų priedermė būti tam tikroje smegenų būsenoje, kai galvoti nereikia, vadinasi, smegenų dalį už mąstymą išjungiam, rūpintis savo likimu irgi nereikia, nes apie viską pagalvota už mus, tad atjungiam dar ketvirtį, na ir pasiliekam šiek tiek gyvybingų smegenėlių, kad žinotume, kaip padėkoti, girti, didžiuotis jąja. O visa kita, lai laukia kito laiko, galbūt bus reikalingos, o gal jau ir nebereiks. Ar blogai?
Anava, atsirado tokių, kurie pabandė savo išmintį ir smegenų galią pademonstruoti, tai jau FNTT tvarkosi, kratas vykdo, arba už ypatingą išmintį, nuopelnus nepelnytus priskiria ir išviešina dar per ypač objektyvios ir niekada neklystančios bei nemeluojančios žiniasklaidos priemonę Tarybos posėdžiui neįvykus. Taip kad ašai sakau garsiai, tupėkim ramiai, atpraskim (nors tai jau seniai turėjo būti padaryta) galvoti, kažką spręsti, piktintis ar svarstyti. Valdovė skaidriausioji su savo organais pasakė ir taškas. Kokie čia svarstymai, juk jau sakiau, valdovė viską žino, valdovė čia karalienė. O jei kam čia pas mumis nepatinka ar trūksta saviraiškos laisvės, prašom, kol kas mūsų karalystės sienos atviros, visus nenorinčius išleidžia, o norinčių net iš užsienio sulaukia ir garbės nominacijas įteikia, taip sakant, kad būtų šauklių plačiajame pasaulyje apie mūsų Kancaro galią, oi dovanokit, persiprašau nuoširdžiai ir nuolankiai, mūsų valdovės skaidriausiosios galią, kur čia koks Kancaras ir toooookia geros širdies ir nuovokos valdovė karalienė. Et, nepasisekė Lietuvai, bet pasisekė mūsų karalystei. Tad artėjančių švenčių proga baikit ir mąsyti, ir svarstyti. Viskas čia pas mus geriau nei gerai, „…žmonės laimingi, beveik turtingi, niekur nebėra vergijos…“
Iki kaklo atsijungęs Varpininkas
Parašykite komentarą