Pasidalink per Facebook!

Straipsnis buvo išspausdintas  birželio 14 d. laikraščio „Širvis“ 24-ame šių metų numeryje.

Atkakliausi žygeiviai turbūt jau patys vieni baigė lankyti Gelvonų seniūnijos piliakalnius ir kitas įdomias vietas. O jei dar liko ten nepabuvojusių, šiandien kviečiu kartu leistis į paskutinę kelionės po Gelvonų seniūniją dalį. Tad kuprines ant pečių ir pirmyn!

Jau, ko gero, minėjau, bet dar kartą pasikartosiu – Gelvonų seniūnija bene turtingiausia piliakalniais ir kitomis mitologinėmis vietomis. Žinoma, su Kernave lygintis sunkoka, bet lai tai netampa priežastimi nepabuvoti čia ir neaplankyti istorinių vietų.

Jau grožėjomės Totoriškių, Mančiušėnų, Maskoliškių ir Raudonkos piliakalniais. Šią dieną neaplankyti liko Mantinionių ir Pasodninkų.

Pasodninkų piliakalnis, dar vadinamas Batareika, yra to paties pavadinimo kaimo pietinėje dalyje, Širvintos upės dešiniajame krante, ties jos santaka su bevardžiu upeliu. Šlaitai statūs, iki 20 m aukščio. Viršūnės aikštelė nuslinkusi, trikampio formos. Archeologų nėra tyrinėtas. Vietiniai gyventojai pasakoja, kad dar prieš karą ūkininkai bandė kasinėti piliakalnį ir rado kardo rankeną ir didelį metalinį kryžių. Sklido kalbos, kad šioje vietoje tikriausiai būta bažnyčios. Kur radiniai yra dabar ir ar jie tikrai buvo – niekas nežino. Išlikęs ne vienas pasakojimas apie „po žemėm prapuolusią bažnyčią“, arba, kad pats piliakalnis esąs „kareivių žemėmis užpilta bažnyčia“. Taip kalbama ne apie vieną piliakalnį. Kaip būta iš tiesų, gal niekada ir nesužinosim.

Mantinionių piliakalnis yra šalia to paties pavadinimo kaimo. Jo šlaitai irgi yra statūs, apie 20 m aukščio. Piliakalnis iš dalies nuslinkęs, apaugęs medžiais ir krūmais.

Laikas traukti link Liukonių kaimo. O netoli jo irgi, spėjama, būta Senadvario piliakalnio. Ar tikrai būta – neaišku. Piliakalnių guru vadinamas profesorius Gintautas Zabiela daro prielaidą, kad šį piliakalnį upė galėjo visiškai nuplauti. Dar viena neatskleista paslaptis…

Artėjam prie paties Liukonių  kaimo. Jau iš tolo ant Širvintos kranto esančios kalvos mus pasitinka įspūdingo – 13 m – aukščio kryžius. Liukoniškių teigimu, Kristaus kančia ant šio kryžiaus yra žmogaus ūgio. Vietinė gyventoja Veronika Juškevičiūtė-Jurkevičienė yra pasakojusi, kad anksčiau 50 metų stovėjęs kryžius buvo jos tėčio, nagingo meistro, pagamintas iš pušies. Jį pakeitęs ąžuolinis išstovėjo 20 metų.

Kalvos papėdėje plokščias akmuo su smailiadugniu dubeniu, vadinamas Marijos akmeniu. Pasakojama, kad šioje vietoje buvo apsireiškusi Marija su kūdikiu ant rankų. Tai jau antras Gelvonų seniūnijoje sklandantis pasakojimas apie Marijos stebuklingą apsireiškimą. Apie pirmąjį minėjau pasakodama apie Gelvonų bažnyčios šventoriuje esantį akmenį „su pėda“. Štai kokios slėpiningos yra to krašto apylinkės!

Yra ne vienas pasakojimas apie tai, kad anksčiau Marijos akmens dubenyje vanduo niekada neišdžiūdavo ir buvo stebuklingas. Juo prausdavęsi akli praregėdavo, jį naudodavo žaizdoms gydyti. Žmonės semdavo vandenį ir palikdavo ten pinigų. Stebuklingos galios vanduo netekęs tada, kai ponia juo gydė savo apakusio šuns akis. Tuos pasakojimus mena ne vienas senolis.

Abipus Liukonių kryžiaus stovi du akmenys „Suakmenėję žmonės“. Apie šiuos akmenis pasakojimų yra nė kiek ne mažiau. Teigiama, kad kažkada kryžiaus vietoje stovėjusi didelė pušis ar ąžuolas. Netoliese gyvenęs ponas turėjęs labai taikliai šaudantį tarną. Du jo draugai pristojo, kad jis įrodytų savo taiklumą. Norėdamas jų atsikratyti, tasai pasakęs, lai jie bažnyčioje gavę Komuniją, jos nenuryja, o atneša prie tos pušies. Tie niekadėjai taip ir padarė. Pritaisė ant medžio Komunijos skrituliuką ir ragino šauti, bet tajam šauliui pasivaideno, kad ten stovi Jėzus ir jis nešovė. Norėjo anie patys šauti, bet nespėjo – pavirto akmenimis. Ilgą laiką toje vietoje vaidendavosi šmėklos, sulūždavo vežimų ratai. Tuomet žmonės pastatė čia kryžių, prie jo įrengė aukų dėžutę ir už suaukotus pinigus užpirkdavo mišias. Tada ir nustojo vaidentis. Tikėkimės, nesivaidens ir mums, kai keliausim pro šalį.

Jokiu būdu neteigiu, kad papasakojau jums apie viską, ką verta pamatyti Gelvonų seniūnijoje. Tikrai ne. O gal jūs rasit dar daugiau ir dar įdomesnių vietų. Tada prašom pasidalinti įspūdžiais su mumis. Geros kelionės! O kitą kartą keliausim po kitas vietas – neaplankytų piliakalnių dar liko.

Straipsnis buvo išspausdintas  birželio 14 d. laikraščio „Širvis“ 24-ame šių metų numeryje. Atkakliausi žygeiviai turbūt jau patys vieni baigė lankyti Gelvonų seniūnijos piliakalnius ir kitas įdomias vietas. O jei dar...