Kernavė – Lietuvos praeitį menanti žemė ( 2 d.)
Malonu klausyti, su kokiu užsidegimu kalba J. Vitkūnas apie 1979 metais pradėtus archeologinius tyrimus, kai, nuslinkus rytiniam Mindaugo sosto piliakalnio šlaitui, atsivėrė kalno kultūrinis sluoksnis. Prisiminė, kaip pasikeitė Kernavė, kai 1984 metais buvo parengta Vyriausybinė programa Kernavės sutvarkymui. Buvo paskelbtas sutvarkymo projekto konkursas. Jį laimėjo architektas Algis Alekna. Jis ir įgyvendino šiame projekte numatytus darbus: gatves, jų apšvietimą. Buvo atlikti Kernavės centro tvarkymo darbai, tada pastatytas Buitinio gyventojų aptarnavimo kombinatas, rajono kooperatyvo parduotuvė, paštas, nauja kolūkio kontora su kultūros namais. Teko pagal paruoštą projektą iš Kerniaus gatvės nugriauti arba iškelti senus, sukrypusius namus, pašalinti tvoras, išplatinti gatvę, sukurti turizmo ir paslaugų vietą, o Vilniaus gatvę išsaugoti kokia buvo. Tais laikais buvo tokia politika: reikia kuo daugiau dirbamos žemės, todėl 1985–1986 metais buvo melioruojamas Pajautos slėnis. Atliekant šiuos darbus ir buvo paliestas kultūrinis sluoksnis. Prasidėjo XIII– XIV a .viduramžių Kernavės miesto ir kitų paveldo objektų archeologiniai tyrimai.
Prisiminta ir pirmojo muziejaus Kernavėje įkūrimo istorija, kai 1928 metais į Kernavę atvyko dirbti mokytojas J. Šiaučiūnas. Šis šviesus, pedagoginiam darbui atsidavęs žmogus tapo muziejaus pradininku. Kartu su kunigu Nikodemu Švogžliu-Milžinu jie daug padarė dėl Kernavės sulietuvinimo. Kunigas Nikodemas Švogžlys buvo aktyvus kraštotyrininks, publicistas, Lietuvos istorijos propaguotojas. 1930 metais mokytojas J. Šiaučiūnas kreipėsi į Ukmergės II-ojo rajono pradžios mokyklų inspektorių dėl muziejaus atidarymo: „Norime išnaudoti momentą ir pradėjusį busti kernaviškių tautinį supratimą susieti su Vytauto Didžiojo dvasia ir atidarant muziejų įmūryti Vytauto Didžiojo medalioną į mokyklos rūmų sieną“. Leidimas buvo gautas. O Vytauto Didžiojo medalionas dabar saugomas muziejuje. Kernavę lankė vietiniai tiek atokesnių Lietuvos kampelių inteligentai, Visuomenės veikėjai, užsieniečiai. Mokykloje buvo suorganizuotas susitikimas su prof. Z. Žemaičiu, M. Biržiška. Čia lankėsi J. Ir R. Šliūpai. Karo metais muziejus neveikė, dalis eksponatų pražuvo, dalį išsaugojo mokytojai Sofija Jakštaitė ir Juozas Rudzinskas. Po karo muziejus buvo iškeltas į nacionalizuotą senąją kleboniją. 1993 m. ekspozicija perkelta į dabartines muziejaus patalpas, kurios buvo renovuojamos ir pritaikomos muziejaus veiklai.
Nuo 2012 m Kernavės archeologinės vietovės muziejuje sukurta nauja moderni muziejinė ekspozicija. 2012–2015 m. turizmo reikmėms buvo pritaikytas kultūrinis rezervatas – muziejinė ekspozicija po atviru dangumi. Sutvarkyti paveldo objektai: likviduoti erozijos židiniai, piliakalnių šlaitų nuošliaužos. Įrengti pažintiniai pėsčiųjų takai, laiptai į piliakalnius, apžvalgos ir poilsio aikštelės, suolai, vizualinės informacijos stendai, pasodinti medžiai. Pagal archeologinių tyrimų medžiagą, atkurtas XIII–XIV a. Kernavės viduramžių miesto fragmentas. Įrengtos dviejų archeologinių vertybių rekonstrukcinės ekspozicijos – brūkšniuotosios keramikos kultūros kapinyno ir seniausio Lietuvoje žinomo grįsto kelio fragmentas.
Vos spėju įsidėmėti pavardes ir įvykius tų laikotarpių, apie kuriuos smulkiai ir su užsidegimu pasakoja skyriaus vedėjas Jonas. Iš kurios vietos geriausia pradėti pažintį su rezervatu? Jonas Vitkūnas paaiškino: „Pažintį tikslinga pradėti nuo apžvalgos aikštelės, esančios už bažnyčios, šalia medinės koplytėlės. Čia yra stendas su trumpu aprašymu. Kernavė vienintelė vieta Lietuvoje, kurioje penki piliakalniai šalia viens kito: Aukuro arba Barsčiakalnio, Pilies arba Įgulos, Mindaugo sosto, Lizdeikos arbaSmailiakalnio, Kriveikiškio.“
Kernavę puošia 9-ame dešimtmetyje monsinjoro Č. Krivaičio rūpesčio ir pastangų dėka pastatytas netradicinis klebonijos pastatas. Gražiai sutvarkyta klebonijos aplinka, fontano kontūrai atkartoja Lietuvos kontūrus. Prieš bažnyčią Mozės, rodančio į dešimt Dievo įsakymų, skulptūra, o štai prie parapijos namų atstatyta Geležinio Vilko skulptūra.
Atgavus nepriklausomybę į Kernavę atvyksta vis daugiau ekskurijų ne tik iš Lietuvos, bet ir viso pasaulio. Galime didžiuodamiesi parodyti šiuolaikiškai įrengtą muziejaus ekspoziciją. Šiemet Kernavei ypatingi metai – 740 nuo pirmojo Kernavės paminėjimo, be to 40 metų, kai 1979 m. prasidėjo archeologiniai tyrinėjimai, 20 metų, kai 1999 m. buvo pradėtas Gyvosios archeologijos festivalis, kuris kasmet vis daugiu populiarėja;15 metų, kai 2004 m. Kernavė paskelbta UNESCO Pasaulio paveldo objektu.
„Mes pelnytai didžiuojamės rajono perlu – Kernave, svarbu ne tik Lietuvos, bet ir viso pasaulio kultūros objektu“, – užbaigė pasakojimą muziejaus Ryšių su visuomene ir švietimo programų skyriaus vedėjas Jonas Vitkūnas.
Padėkojau už man skirtą laiką, už išsamų, turiningą pokalbį. Atsiveikinusi pasivaikščiojau Kernavės gatvelėmis, apžvelgiau apylinkes nuo apžvalgos aikštelės, Kernavę mačiau jau kitomis akimis. Senoji mūsų sostinė –Kernavė – gražėja.
Parašykite komentarą