Ketvirtoji personalinė Laimutės Dambrauskienės dailės darbų paroda
„Kaip gražu, kaip gražu piešiame visi kartu“, – taip rajono I. Šeiniaus bibliotekoje atidarant Laimutės Dambrauskienės personalinę dailės darbų parodą dainavo Urtė Jutelytė, akompanuojant mamai. Piešiame visi kartu… Ne visiems duota piešti. Susirinkusieji bibliotekos skaitykloje smalsiai apžiūrinėjo ir aptarinėjo parodoje eksponuojamus L. Dambrauskienės darbus. Abejingų nebuvo. Paveikslai įvairiomis temomis. Vienur pavaizduoti apšerkšniję medžiai, kitur – nunokę obuoliai. Žiūrėk, vienuose ošia jūra, nuo jų tiesiog tiška jūros purslai, o kitame – patekėjus mėnuliui, jo atšvaitai atsispindi nurimusioje jūroje; laukuose lengvo vėjo šiurenamos žydi įvairiaspalvės gėlės, ramiai rudeniniu mišku teka upeliūkštis, o kitas upelis teka per žydinčias lankas. Labai šiltas ir vasariškas triptikas, kai geltonų pienių lauke skraido mėlyni drugeliai..
Gerai, kad tai buvo paroda, jei iš visų parodoje esančių paveikslų reikėtų išsirinkti vieną vienintelį – negalėčiau. Kiekvienas savaip įdomus, gražus. Primena vasaros šiltas dienas, rudeninė tema kelia nostalgiją praėjusiam gražiausiam metų laikui.
„Gimiau ir mokiausi Širvintose, baigiau Vilniaus universiteto filologijos ir teisės fakultetus, bei Širvintų meno mokyklą… Piešiu nuo vaikystės. Laisvalaikį praleidžiu gamtoje. Ten pasijuntu jos dalele.Tik ten mes galime pamatyti ir pajusti jos galybę, spalvų gausą, klausytis širdimi. Ten laisvė ir paslaptis. Kiekvienas tą paslaptį mato ir išreiškia skirtingai… Man gamta – spalvos ir garsai, kurie subręsta ir gula ant drobės“, – taip save pristatė menininkė Laimutė.
Piešti potraukį turėjo nuo vaikystės. Pirmasis mokytojas, pats turėjęs menininko gyslelę – tėtis. Tačiau ne tik jis Laimutei pirkdavo spalvotus pieštukus, dažus, popierių ar spalvinimo knygeles, prie tokių dovanų uoliai prisidėjo Laimutės krikšto mama. Suaugę žmonės tikriausiai pastebėjo mergaitės polinkį į dailę. Laimutė iki šiol prisimena, kai ketvirtoje klasėje per piešimo pamoką mokytoja Stasė Rulevičienė, atnešusi raudoną obuolį, padėjusi jį ant kėdės, aiškino vaikams, kaip atsispindi šviesa, krinta šešėliai. Gal to nesureikšmino bendraklasiai, o Laimutei buvo svarbu tada, svarbu ir dabar. Mokantis mokykloje buvo pavedama Laimutei parašyti skelbimus, apipavidalinti stendus. Gimus vaikams reikėjo padaryti pertrauką ir atidėti savo pomėgį vėlesniam laikui. Tačiau kas duota Dievo, to negali ignoruoti. Menas, trauka dailei nepaleido Laimutės. Susirado ji savo pirmąją piešimo mokytoją Stasę Rulevičienę. O pas veiklią, energingą, tikrą meno entuziastę mokytoją ekspertę Stasę renkasi nemažas būrys mokančių ir norinčių dar daugiau sužinoti dailės paslapčių. Čia vyksta ne tik pamokos, čia prie arbatos puodelio pasikalbama įvairiomis temomis, aptariami ateities planai. Taip susibūrė dailininkų būrelis, pasivadinęs „Auksiniai teptukai“, kuriam vadovauja mokytoja ekspertė Stasė. Štai ir dabar, atidarant ketvirtąją personalinę Laimutės dailės darbų parodą, sugužėjo visi „Auksiniai teptukai“ pasveikinti savo kolegės. Pirmiausia, po šeimos narių sveikinimo kalbėjo visų teptukų vadovė Stasė Rulevičienė, ji, kaip visada, šmaikščiai pasveikino savo buvusią mokinę ir įteikė jau ne sidabrinį, o auksinį teptuką, jis teikiamas jau užsitarnavusiems dailininkams.
„Džiaugiamės ir esame laimingos, kad galime būti šalia tokio žmogaus. Pasitariam, pasišnekam, pasiguodžiam“, – tai „Auksinių teptukų“ kolegės Tamaros Zažeckienės žodžiai. Gražių žodžių ir palinkėjimų tą dieną tikrai netruko. Gausybė gėlių ir didžiulis sveikintojų būrys apsupo kukliai besišypsančią Laimutę. O ji pirmiausia padėkojo savo šeimos vyrams – vyrui ir sūnui – už toleranciją, kuri būtina, kai mama sėdi už molberto, o kambarys virsta dailės kabinetu, kai patiems reikia pasirūpinti vakariene. Tarė „ačiū“ sūnui, kai jis, garsiai skaitydamas ar grodamas muzikinius kūrinius įkvepia mamą nutapyti ta ar kita tema paveikslą. Darbai tapomi daugiausia žiemos metu, tada yra daugiau laisvo laiko.
Vasarą Dambrauskų šeima daugiausiai laiko praleidžia gamtoje. Tuo metu Laimutė stebi paukštelių gyvenimo būdą, analizuoja, kokioj aplinkoj jie gyvena, pastebi, kaip keičiasi dangus artėjant audrai ar giedrai, kokie atspindžiai tekant saulei ar jai leidžiantis, kokios jūros bangos, kai ji rami, kokios būna prieš audrą, kaip jūra atrodo naktį arba ankstyvą rytą. Daug temų randama begėmis, draugais. Yra pageidaujančių įsigyti Laimutės paveikslų, tačiau ji geriau savo darbus dovanoja. Abu Laimutės vaikai „turi tiesią ranką“, t. y. gali tapyti, tačiau duktė dabar augina mažylį, o sūnų labiau vilioja muzika. „Neprarandu vilties, kad ir mano vaikai po kurio laiko imsis teptuko“, – šypsosi parodos kaltininkė Laimutė.
Tai jau ketvirtoji personalinė Laimutės dailės darbų paroda. Pirmoji buvo surengta 2013 metais, o 2015 metais L. Dambrauskienės darbai buvo visą mėnesį eksponuojami Baltarusijoje, Gardino srityje. Laimutės darbus išvydo ir Zibalų, ir Musninkų seniūnijų meno mylėtojai. Palinkėčiau Laimutei neskriausti kitų rajono gyventojų ir kitose rajono bibliotekose parodyti savo darbus, nes parodyti tikrai yra ką, o pamatyti parodą norinčių irgi daug. Po šios parodos lauksime naujų darbų, kaip to linkėjo „Auksiniai teptukai“.
Nuotraukos autorės
Parašykite komentarą