KITOKIA TREMTIS
Bendraudama su ne savo noru palikusiais tėvynę tais baisiais laikais žmonėmis –tremtiniais – suprantu, kad taip susiklostė aplinkybės. Vieni buvo išgabenti per savo darbštumą, įsigiję taip branginamos ir vertinamos žemelės didesnį plotą. O tam, kad jį įsigytų ne vienas dar už jūrų marių turėjo sunkiai padirbėti, kad uždirbtus pinigus išleistų trobesiams ar žemės sklypui įsigyti. Kiti buvo šalies žiedas, šalies protas ir pasididžiavimas – mokytojai, karininkai, kunigai, gydytojai, rašytojai – tokie kurstys eilinius gyventojus, tokių sovietų valdžiai nereikėjo, jie buvo pavojingi. Jiems vieta Sibire. Gyvuliniuose vagonuose keliavo „pavojingi“ galingajai kaimynei naujagimiai, lopšelinio, darželinio, pradinukų amžiaus vaikučiai, vos galintys eiti senoliai. Dauguma jų taip ir liko gulėti amžino įšalo žemėje. Dalis jų ten liko ir, turėdami galimybes parvažiuoti namo, nebegrįžo. Kodėl?
Gelvonų parapijoje, Senadvarių kaime, ramiai gyveno Viktoro Černiausko šeima. Vienturtis sūnus Algirdas lankė ir sėkmingai baigė Liukonių septynmetę, o po to ir Gelvonų vidurinę mokyklą. Mokslai jaunuoliui gerai sekėsi, tad kodėl nepabandžius toliau siekti mokslų? Pabandė ir, įveikęs egzaminų užduotis, perėjęs konkursą ir mandatinę komisiją, Algirdas Černiauskas tapo Kauno politechnikos instituto (dabar Kauno technologijos universitetas) pramoninės ir civilinės statybos pirmo kurso studentu. Studijuoti patiko ir sekėsi. Pasiilgęs namų, aplankydavo tėvus, pasimatydavo su draugais. O kokių tik naujienų neišgirsdavo – viskas buvo įdomu. O kur dar gegužinės, jaunimo klegesys, nepiktybinės išdaigos. Viskas klostėsi sklandžiai ir žadėjo gražią ateitį. Tačiau retai kada būna taip, kaip nori ir planuoji. Kartą, eidamas iš paskaitų, Algirdas pamatė važiuojamąja kelio dalimi einančią mažą mergaitę, o čia pat automobilis – avarija neišvengiama. Nieko nelaukdamas Algirdas puolė prie mergaitės. Nustūmė vaiką kuo toliau nuo mašinos, o pats smūgio neišvengė. Po ilgo gydymo ligoninėse gydytojų išvada negailestinga – Algirdui uždrausta tęsti mokslus dėl sveikatos būklės. Tačiau tokia jaunuolio sveikata netrukdė jo pašaukti į kariuomenę. Čia komisariato gydytojai Algirdą pripažino sveiku ir galinčiu tarnauti Sovietų šaliai vidaus reikalų kariuomenėje. Ir ne bet kur, o Komių autonominėje respublikoje, ir ne bet kiek, o net trejus su puse metų. Va taip!
Vežamas į Sibirą Algirdas, žinoma, džiaugsmo nejautė, geriau buvo bent tai, kad vežė ne gyvuliniame vagone. Nuvyko į tą „išsvajotą“ kraštą birželio mėnesį, tada jau bent vasara buvo. O ji labai trumpa: nuo gegužės iki rugsėjo. Šiltuoju laiku žuvų, grybų ir uogų gausu, tačiau devyni mėnesiai dvimetrinių sniego pusnių, šalčio iki penkiasdešimt laipsnių. Per tuos didžiuosius šalčius tvyro ramybė, nebūna vėjo, tad nė nesijaučia tokio šalčio. Tiesa, kareiviai buvo aprūpinti kailinukais, veltiniais, kailinėmis pirštinėmis, skirti vadinami „tulūpai“ – ilgi su aukštomis apykaklėmis apsiaustai. O kokios vietos – Inta, Uchta, Vorkuta! Pačios atšiauriausios gyvenvietės. „Žinoma, buvo gyvenamųjų namų, tačiau dauguma barakai. O kas juos statė, kas juose gyveno? Tremtiniai! – pasakoja tose vietose tarnavęs karys Algirdas Černiauskas. – Jau tuo metu, kai teko būti tose vietose, tremtinių nebuvo. Kas galėjo ir norėjo, jau seniai buvo palikę šį atšiaurų kraštą. Tekdavo dalyvauti išvažiuojamuose teismuose, jiems pasibaigus, atsirasdavo laiko apsilankyti parduotuvėse. Ir koks netikėtumas! Užgirsti savo skambią gimtąją kalbą. Tuoj puolu kalbinti: kaip čia, kas jūs, iš kur? Pasirodo, per prievartą atvežti, tačiau taip čia ir likę. Per eilę metų apsipratę, prasigyvenę, užauginti vaikai. Bandę grįžti į Lietuvą. O ką radę? Namai sudeginti arba suniokoti, arba namai užimti ir juose gyvena nepažįstami žmonės ir nė nemanyk į savo rankomis pastatytą namą reikšti pretenzijas. Netgi likę vietiniai į juos kreivai žiūri – gerai veikė sovietų propaganda – juk išvežti tik didžiosios šalies priešai, dėl to ir buvę kaimynai šnairuoja, beje, tremtinių vaikams, stojant į aukštąsias mokyklas, ne visada pavykdavo įstoti, bestudijuojantys tremtiniai nepageidaujami, tekdavo slėpti savo tapatybę, net keisdavo pavardes. Apsidairę skaudama širdimi nutarė grįžti.
\Šiaurėje gyvenantys tautiečiai mielai bendravo su kareiviais lietuviais, juos kviesdavosi į svečius bet kokomis progomis. Pasiilgo tėvynės, tačiau ji jiems buvo tapusi pamote. Per ilgą laiką Sibire pasimiršo siaubas, kai buvo jėga išplėšti iš namų, gyvuliniai vagonai, badas, alinantis darbas anglių kasyklose. Susidraugavo su vietiniais, prisitaikė prie šiaurės klimato, Vorkuta, Uchta, Inta kai kuriems lietuviams jau tapo namais, nors jie labai ilgisi tėvynės ir savo gimtosios kalbos. Lietuvius vietiniai komiai labai gerbia“, – pasakoja Algirdas.
Taip pat pašnekovas prisiminė, kaip tarnaujant tų miestų maisto prekių parduotuvėse maisto prekių beveik nebūdavo, o štai pramoninių kiek tik nori, net automobilį galima buvo nusipirkti. O kur su juo važiuosi? Kelių nėra. Pasak Algirdo, buvo tokios vadinamos lyžyniovkos (slidiniai keliai): paklotos lygiagrečiai dvi eilės rąstų ir tik jais reikia važiuoti, jei tik kiek į šoną, ir įklimpsi į pusnį. Ištraukti tikrai nebus kam. Tokios juostos tęsėsi du tris kilometrus, tada sankryža, jei pavažiavus sutikdavo priešais atvažiuojančią mašiną – vienai tenkdavo atbulom grįžti iki sankryžos. Jei susiruošdavo važiuoti į Lietuvą, sakydavo: „Jedem v Ameriku“ [važiuojam į Ameriką]. „Taip tada buvo vadinama Lietuva…“ – šypsodamasis pasakoja Algirdas.
Prabėgo tarnybos metai Sibire. Grįžęs namo Algirdas pradėjo dirbti tuometiniame Buitinio gyventojų aptarnavimo kombinate. Kasdien po darbo važiuoti namo nebuvo galimybių, tad teko ieškotis buto Širvintose. Rado ne tik butą, bet ir tame pačiame name gyvenančią Vidą. Po kurio laiko Vida tapo Černiauskiene. Pagausėjus šeimai, teko dirbti Melioracijos statybos valdyboje, „Pjūvio“ įmonėje, įsigyti nuosavus namus, kuriuose iki šiol gyvena. „Kaip seniai tai buvo, o gyvenimo kaime, kai per gegužines, birželines maldas susirinkdavo viso kaimo gyventojai, o po maldų prasidėdavo šokiai, iki šiol negaliu pamiršti. Laukai skambėjo nuo dainų ir armonikos garsų. Dabar mano kaime neliko senųjų gyventojų. Nebeliko to nuoširdumo, savitarpio pagalbos tradicijų tarp kaimynų. Susvetimėjo žmonės. Svarbiausias tikslas – materialinė gerovė. Gaila… Kariuomenė, Sibiras taip pat dar tūno atminty. Ten pagalba vienas kitam buvo nerašyta taisyklė, tai labai padėjo tarnaujant. Bendrystė, draugų, kaimynų parama padėjo išgyventi ir Lietuvos tremtiniams, – atsiduso, – laikas bėga, suaugo ne tik duktė Rasa, jau anūkas Armantas, dirbęs Norvegijoje, mūsų džiaugsmui, grįžo visam laikui namo. O kokius darbus iš metalo moka padaryti“, – džiaugiasi Algirdas pritariant žmonai Vidai.
Puiku, kad jauni žmonės grįžta namo. Kuo daugiau tokių būtų. O Armanto darbai tikrai labai įspūdingi, per Kaziuko mugę būtų staigiai išgraibstyti.
Nuotraukos iš asmeninio archyvo ir autorės
Parašykite komentarą