Tweet

SIENOS ŽMONĖMS. Ar pilietiški skelbimai ant sienų yra sveikos Visuomenės išraiška?

Kažkada buvau sumanius Vilniuje surengti blusų turgų. 2004 metais blusų turguje vaikams būtų tekę mokėti mokesčius už panaudotus dinozaurus. O dargi – nebuvo galima niekur iškabinti gatvėje skelbimų, kad toks dalykas kaimynystėje vyks. Vienintelė išeitis būtų buvus, kuria pasinaudojau kitiems sumanymams – prašyti kavinių malonės, kad iškabintų skelbimą lange.

Tikiu, kad daug kas pakrypo į gera nuo tų senų laikų ir tai teikia vilties. Tačiau vistik skelbimų apie gyventojų iniciatyvas Vilniuje, išskyrus Šnipiškes, nesu mačius apie tokius dalykus iki šiol.

Be abejo, daug ką galima rasti interneto erdvėse. Bet analogiškas skelbimas kaiminystėje, kuriame pranešamas būtent toje erdvėje svarbus renginys gali pasiekti žmones, kurie ribotai naudojasi internetu, kaip kad vyresnio amžiaus žmonės, arba pavyzdžiui dar tik besimokinantys lietuvių kalbos atvykėliai. Tai galėtų būti tiesiog jūsų artimesni, ar tolesni kaimynai, kuriems nešovė į galvą ieškoti skelbimo apie istorijų pasakojimosi vakarą, šaškių turnyrą, ar susirinkimą nuomonių pasidalinimui apie, tarkime, pabėgelius. Na, o kurgi dar skelbimai apie tai, kad kažkas norėtų pasiskolinti grąžtą? Apie jogos kursus? Kad reikia bosistės pankroko grupei? O galiausiai apie tai, kad vyksta darbiečių ar žaliųjų, kairiųjų ar konservatorių susitikimas?

Sužinojau, kad Kultūros ministerijoje yra paslaptinga skelbimų lenta, kurią žino tos, kurios ten kabina skelbimus. Viena kabintoja man paporino, kad nebuvo lengva pakabinti ten aktualų skelbimą apie renginį, nes budintis tikino, kad nėra vietos.  Lenta buvo užimta seniai praėjusių renginių skelbimais.

Kodėl aš čia apie skelbimus? Mano įsitikinimu sveika Visuomenė pasireiškia ne tiek ekonomikos augimo vardikliais, kiek socialinio audinio gyvybingumu. Socialinis audinys tai ryšiai tarp žmonių, kurie dalinasi tą pačią erdvę, pradedant nuo kaimynystės ir baigiant valstybės mastu. Jei ryšiai tarp žmonių siejasi pagrinde tik komercijos, ar centrinių komunikacijos kanalų (televizijos ir radijo) pagalba – kažkas negerai. Tokia Visuomenė linkusi susvetimėti ir būti lengvai manipuliuojama, tiek komerciškai, tiek politiškai.

Turiu nuogąstavimą, kad Lietuvoje jau taip ir yra nutikę, kaip ir daugelyje sukomercializuotų vakarų industrinių valstybių, kurios pastaraisias dešimtmečiais Lietuvoje buvo pagrindiniai sektini pavyzdžiai. Tai, kad vakarų industrinės valstybės dabar kovoja su terorizmu yra ne tik kolonialistinių karų pasekmė, bet ir nevykęs ‘socialinis audinys’, kuriame kitataučiams nepavyko integruotis. Lietuvoje sunkiai pavyksta integruotis patiems “čiabuviams”. Ir klausimas kyla, ar kažką galima dėl to padaryti.

Skelbimai tai tik išraiška fakto, kad žmonės Visuomenėje veikia kažką drauge, kas nėra numatyta nei valstybės, nei pardavėjų. Jei pilietiškų skelbimų nėra, tai gali reikšti, kad jų nėra kur iškabinti.  Arba/ir – kad iniciatyvų nėra, kad žmonės kaimynystėse tarpusavyje bendrauja tik tiek, kiek iš jų tikisi vietinė ir valstybinė valdžia (pavyzdžiui, nenusikalsti įstatymams), bet – ne daugiau. Lietuvoje buvo įdėta nemažai pastangų, kad būtų įkurti pilietinės Visuomenės institutai, tačiau, kiek buvo pastangų tiesiog įrengti pilietines skelbimų lentas, ar įteisinti skelbimų kabinimą ant sienų?

Euskalerijoje (Baskų krašte) sienos nėra sterilios. Jos – gyvos. Mažame Pasaia miestelyje kiekvieną dieną atsirasdavo skelbimai: tokių ir tokių partiečių susitikimas, galima ateiti su vaikais, po susitikimo suneštiniai pietūs; Judėjimo “Už apsisprendimo laisvę” susirinkimas; pasidainavimas; karnavalui pasiruošimo grupės susitikimas, kad reikia būgnininko roko grupei. Ir taip toliau. Tada supratau, kad to Lietuvoje nesu mačius.

Tai, kad Euskalerijoje visur mirga skelbimai yra viena iš išraiškų, kad Visuomenės žmonės bendrauja, buriasi įvairiausiais būdais ir reiškiasi nepriklausomomis iniciatyvomis. Kartą per savaitę daugybė baskų eina virti su draugais į savo susikurtas mažas ir vietines kulinarijos asociacijas. Daugybė baskų kiekvieną vasarą priima atostogoms vaikus iš Ukrainos (tęsiama tradicija nuo Černobylio avarijos) ir Somalijos. Kas savaitgalį baskai susitinka ekskursijoms po apylinkes, kartais į ilgą žygį už tai, kad Baskai galėtų atstovauti save, o ne Ispaniją, ar Prancūziją tarptautinėse sporto žaidynėse. Galbūt dabar jau yra susirinkimas su tikslu įkalbėti Eurovizijos rengėjus, kad leistų plėvesuoti ir baskų vėliavai? O beje, baskai, tai tiesiog tie, kurie gyvena Euskalerijoje. Esu sutikus juodų baskų senegaliečių.

Tikiu, kad Lietuvoje yra daugybė pilietinių iniciatyvų. Bet jų galėtų būti dar daugiau, jei būtų daugiau galimybių iškabinti pilietinius skelbimus. Pabandykite irengti savo kaimynystėje pilietinių skelbimų lentą ir stebėkite, kas bus!

Evelina Taunytė (aka CandyCactus), keliautoja ir publicistė, iš Pasai Donibanė, Baskų kraštas

Nuotraukos autorės

SIENOS ŽMONĖMS. Ar pilietiški skelbimai ant sienų yra sveikos Visuomenės išraiška? Kažkada buvau sumanius Vilniuje surengti blusų turgų. 2004 metais blusų turguje vaikams būtų tekę mokėti mokesčius už panaudotus dinozaurus....