Konstancija Urbonienė: „Mano darbas yra mano gyvenimo būdas“
Straipsnis buvo išspausdintas spalio 17 d. laikraščio „Širvis“ 40-ame šių metų numeryje.
Spalio viduryje minima Pasaulinė psichikos sveikatos diena. Daugelis psichikos ligų žinomos jau nuo seno: dažniausiai sutinkamas alkoholizmas, demencija, paprastai vadinama silpnaprotyste, neurozė, isterija ar depresija. Bet yra ir tokių ligų, kurios dažniau pradėtos minėti visai neseniai. Tai anoreksija ar priklausomybė nuo kompiuterio.
Kaip gi psichikos sveikata, jos ligos bei gydymas pakito per keturiasdešimt metų, paklausėme ilgametės Širvintų rajono psichiatrijos gydytojos alantiškės Konstancijos Urbonienės.
Tapti gydytoja ji svajojo nuo aštuntos klasės ir atkakliai to siekė daug dėmesio skirdama mokslams vidurinėje mokykloje. Sėkmingai išlaikiusi lietuvių kalbos, chemijos bei fizikos egzaminus, įstojo į tuometinį Kauno medicinos institutą. „Mūsų mokėsi kurse apie keturis šimtus. Baigdama studijas, būdama dar internatūroje, jau galėjo rinktis kur norėjo dirbti. Tuo metu ne visi galėjo rinktis, kai ką pagal paskyrimą išsiuntė net į Omską. Aš labai norėjau patekti į Ukmergę pediatre, nes esu iš Alantos, Molėtų rajono, tai rinkausi artimesnį rajoną, kad nereiktų per visą Lietuvą pas tėvus važiuot, kai jiems prireiks pagalbos. Taigi. Įeinu, paprašau skirti mane Ukmergėn pediatre, o komisija atsako, kad ką tik išėjo mano draugė, kuri pasirinko būtent šią vietą, bet dar liko laisva pediatro vieta Klaipėdoje. Atsisakiau iš karto. Tuomet, pasiprašiau psichiatro specialybės ir darbo vietą įvardinau – Širvintas, nes šiame mieste dirbo mano sesuo ir pusseserė. Man pasisekė. Taip buvau paskirta į Širvintų ligoninę. Tuomet mano vyras buvo kviečiamas į Kauną, bet atsisakė ir atėjo dirbti kartu su manimi ir to pasirinkimo mes niekada nesigailėjome“ – apie atvykimą į Širvintas pasakoja gydytoja Konstancija.
Metus teko mokytis psichiatro specialybės. O tik ką baigusią, bet jau besilaukiančią dukrelės, Konstanciją vieną vakarą aplankė pats Širvintų ligoninės vyr. gydytojas Antanas Kamarauskas. Savo atvykimu jis parodė, kad jaunoji specialistė Širvintose labai laukiama. Pirmi metai nebuvo lengvi. Jau pagausėjusi šeima gavo būstą avariniame name ir keletą mėnesių, kol buvo pastatytas naujas daugiabutis namas, teko šiek tiek pavargti. Ir darbe nebuvo viskas rožėmis klota. Per pirmuosius darbo metus net dvidešimt kartų įvairios komisijos tikrino ligoninę. „Įeinu į savo pirmąjį kabinetą, o mane pasitinka jauna moteris su nuostabia ilga kasa. Tai buvo mano sesutė Morta Kuliešienė, su kuria mes kartu dirbome daug metų. Šiandien kaip tik neseniai grįžau iš jos laidotuvių… – pirmais įspūdžiais darbe dalinosi gydytoja – O darbo buvo labai daug. Kompleksą statė laisvų statybų gavę nusikaltėliai. Kaip naktis – taip įvykis: kas termometrą prarijo, kas susipjaustė. Psichozių buvo nepalyginamai daugiau nei šiais laikais, o sergantys dar ir vaistus gerti vengdavo… Dabar dirbti žymiai lengviau.“
Viena liga, pasak gydytojos, taip ir išliko nemaža problema – alkoholizmas. Ypač sunku, kai geria vaikai net nuo dvylikos metų. Anot psichiatrės, šią ligą gydyti labai sunku, o išgyjančių nėra tiek, kad galima būtų džiaugtis. Be to, alkoholizmui gydyti nei vaistų, nei kitų metodų iki šiol didelio pasirinkimo nėra, o dar šioji valdžia uždraudė kodavimą, nors šis metodas, kaip jį bekritikuotų, daugeliui padėjo išbristi iš šios ligos. Gydytoja pasakojo, kad alkoholizmas sunkiau įveikiamas moterų nei vyrų.
Kitų ligų gydymui vaistai ženkliai patobulėjo. Yra tokių vaistų, kurių pakanka susileisti kas tris mėnesius ir žmogus gali gyventi pilnavertį gyvenimą. Daugeliui gydytoja per tą ketvertą dešimtmečių padėjo, gerbia ją pacientai, daugelis sveikinasi, neretai ir parduotuvėje į priekį eilės užleidžia. Paklausta, ar teko susidurti su agresyviais pacientais, kurie būtų užpuolę, išgąsdinę ar net sužeidę, juokaudama atsakė, kad teko gintis nuo pacientų, kurie puolė gydytoją aistringai bučiuoti. Vienas iš rimtesnių atvejų, kai vyrukui kabinete ėmė vaidentis, kad radiatoriumi šliaužia gyvatė ir jis liepė gydytojai nejudėti, o pats įnirtingai ieškojo savo kišenėse peilio ir galiausiai jį rado, bet gydytoja Konstancija nepraradusi budrumo išprašė peilį jai atiduoti. Viskas tuo ir baigėsi.
Anksčiau žmonės gėdijosi kreiptis į psichiatrą pagalbos, dabar jau to nebėra. Žmonės kreipiasi drąsiai ir gan dažnai. K. Urbonienės nuomone, kaip šeima turi turėti savo pasirinktą advokatą, taip ir psichiatrą. Šiuo metu vyksta komandinis darbas ir psichologai, ir socialiniai darbuotojai dirba išvien. Pagalba žmogui teikiama ir operatyviau, ir sklandžiau. Anksčiau buvo sunkiau. Psichiatras turėjo būti plataus profilio: jei reikia, dirbi už neurologą ar už psichologą. Dabar jau be licencijos kito darbo dirbti negali.
Konstancija Urbonienė jau dešimt metų dirba UAB „Gruodė“ PSC sveikatos psichikos centre. Ji džiaugiasi, kad yra būtent šio pirminės sveikatos priežiūros centro komandos dalimi. Pasak gydytojos, tiek kolektyvui, tiek ligoniams šioje įstaigoje gauti paslaugas – tikra sėkmė, aptarnavimas ir gydytojų kvalifikacija puiki. UAB „Gruodė“ ne vienintelė įstaiga, kurioje psichiatro paslaugas teikia K. Urbonienė. Ji su džiaugsmu ir pasididžiavimu pasakoja apie kitą darbo vietą Ukmergės psichiatrijos dienos stacionare. Šioje vietoje psichiatrijos ligos gydomos be vaistų. Komisijos vertinimu būtent šis stacionaras yra geriausias visoje Lietuvoje. Dienos stacionare vyksta įvairūs užsiėmimai. Su pacientu dirba psichologai, socialiniai darbuotojai ir net kineziterapeutai. Yra užimtumo, relaksacijos kambariai, kuriuose vyksta garso ir šviesos terapijos, masažinis krėslas, naudojami įvairūs gydymo metodai. Į šį centrą gydytis gali vykti ne tik ukmergiškiai, širvintiškiai taip pat laukiami. Trisdešimt dienų gydymas pacientui nieko nekainuoja, viską apmoka ligonių kasos.
Ar lengva darbą palikti darbe ir namo svetimų bėdų neparsinešti, gydytoja atsako neigiamai. Labai dažnai ji savo pacientų godas parsineša namo, apmąsto, apgalvoja įvairius pagalbos variantus, būna taip, kad mintys apie pagalbą pacientui trukdo ir užmigti. Sunkiausia, pasak psichiatrės Konstancijos Urbonienės, konsultuoti motiną, kuri dėl ligos ar nelaimingo įvykio neteko savo vaiko. Tokiu atveju gydytoja kartu verkia, kartu su netektį patyrusia motina išjaučia skausmą. Nėra didesnio skausmo, kaip laidoti savo vaiką. Pasak gydytojos K. Urbonienės, ji neturi jokios kitos veiklos išskyrus darbą ir domėjimąsi politika. Darbas jai ir užimtumas, ir hobis. Pašnekovė labai mėgsta savo darbą ir negalvoja apie nuovargį ar didesnį atsipalaidavimą. Po sunkios darbo dienos K. Urbonienė atsipalaiduoja prie televizoriaus, klausydama visų televizijų transliuojamų žinių, o užbaigia „Dviračio žinių“ laidos herojų Surskio ir Mauzerio skaitomomis naujienomis.
Kad būtume sveiki, gydytoja psichiatrė K. Urbonienė pataria užsiimti tuo, kas miela širdžiai, nesivadovauti kažkieno skleidžiama „tiesa“, netikėti jokiais būrėjais, kurie neva nustato ligas pirštų vedžiojimu aplink kūną. „Turėčiau pasakyti, kad psichikos sveikatai labai svarbus judėjimas, bendravimas bei svarbiausia neužsisklęsti namuose,“ – baigia pokalbį gydytoja.
Linkiu gydytojai Konstancijai Urbonienei dar daug darbingų metų, nes žmogus, dirbantis pagal pašaukimą, o ypač gydytojas, yra didžiulė vertybė.
Parašykite komentarą