Naujausios žinios

Kryžius prie sodybos

Valda PATINSKIENĖ

Galina ir Juozas Bobrovskiai

Vos pravažiavus Avižonių kaimą, prasideda vieškelis. Tiesa, neseniai greideriuotas, lygus, tačiau vieškelis. Kur jis veda? Rodyklė nurodo – Steporiai, Šiauliai. Kiek kilometrų tęsis šis vieškelis? Beskaičiuodama šio kelelio kilometrus, privažiavau Steporius. Visi kaimo namai pagal galimybes patvarkyti: vieni padažyti, kiti apmūryti, dar kiti visai gražūs. Toks vaizdas dabar jau nebestebina. Jei name gyvenama, tai ir tvarkomasi. Teko staigiai stabdyti, nes pamačiau prie sodybos stovintį aukštą, seną kryžių, vienintelį visame kaime.

Namo kiemas išpuoselėtas. Nežinai į kurią pusę žiūrėti: kiekviename kampelyje žydi gėlės. Kiekvienas gėlyno plotelis stropiai apdėliotas akmenėliais. Kas gyvena šioje taip puikiai sutvarkytoje vietoje? Pasitinka sodybos šeimininkė Galina Bobrovska. Šviesi, saulėta diena tapo dar šviesesnė nuo ponios Galinos šypsenų. Miela, draugiška, žodžio kišenėje neieškanti ponia Galina pasikvietė į pavėsinę. O ir čia yra į ką žiūrėti ir stebėtis: prie stogo pritvirtinti vežimo ratai imituoja šviestuvus, o pavėsinės centras – akmeninis židinys. „Židinys yra mano svainio darbas. O ratus pakabino vaikai“, – juokėsi šeimininkė. „Akmenys surinkti dar kolchozo laikais. Dabar panaudojome. Dar jų yra likę“, – įsiterpė į kalbą Juozas Bobrovskis.

Draugiška šeima darniai dirba, kai susirenka, suvažiuoja namo, tačiau vaikai jau viena koja ne namie. Galina ir Juozas užaugino gražią trijų vaikų šeimą. Vyriausia Simona savarankiška, dirba degalinėje, Justina mokosi Vilniuje, o dabar atostogų metu įsidarbino parduotuvėje, jaunėlis Arūnas neatsilieka nuo sesučių – studijuoja sostinėje. Greitu laiku taps diplomuotu specialistu.

„Apie darbus užsienyje mano jaunimas nekalba. Nežinau, kaip bus toliau, bet dabar vaikai mokosi, dirba ir gyvena savo tėvynėje. Be darbo niekur niekas nieko neduos. Štai aš nuo gimimo gyvenu savo gimtuosiuose namuose. Ir vyrą iš Paberžės prisikalbinau į Steporius. Čia augome trise – du broliai ir aš. Brolis Marijonas dabar gyvena Širvintose, kitas brolis Leonardas gretimoje sodyboje. Jis mane su vyru užvaduoja, kai esame darbe. Mes rytais išvykstame į daržininkystės ūkį, tad mūsų dvi karvutės lieka broliui prižiūrėti.

Antanaičių daržininkystės ūkio šeimininkas labai atidus, suprantantis, draugiškas, jei būtų kitaip, neišdirbtume dvylikos metų, o dirbančiųjų nemažai – per dvidešimt asmenų. Į darbą mus nuveža ir parveža, su bendradarbiais sutariame, kiekvienas žino savo užduotį. O darbo pakankamai: pavasarį žemę ruošiame daržovių sodinimui, po to sėja, vėliau ravėjimai, laistymai, derliaus nuėmimas, rūšiavimas, daržovių fasavimas ir gabenimas į sutartyse numatytas prekybos vietas, žiemą daržovės perrenkamos. Daug darbo atliekama technika, tačiau be rankų irgi neapsieinama. Juozas dirba sandėlininku, vos tik spėja suktis, kai tenka skubiai pakrauti ir išvežti šviežią produkciją“, – smagiai pasakoja ponia Galina.

O ponas Juozas iš šiltnamio atneša pomidorų. „Jie mano išauginti. Šiltnamis mano teritorija, gėlių priežiūra – žmonos stichija“, – sako sodybos šeimininkas Juozas.

„O kas prižiūri bitutes, kas prie kūdros „apgyvendino“ gulbes?“, – pasidomėjau, nes iš tolo seniai akis traukė už kelio prie kūdros grakščios gulbės ir aviliai. „Tai jau sūnaus Arūno darbas. Senelis buvo bitininkas, juo pasekė anūkas, o gulbes jis iš padangos išpjaustė“, – išdavė paslaptį Arūno tėtis, nešinas medaus kibirėliu.

Į šią sodybą užsukau vien dėl gražios aplinkos ir kryžiaus. „Tai dar senelio statytas kryžius. Kryžius daug ką matęs, tik jau, deja, prastos būklės. Būtinai reikia taisyti. O gal naują statyti“, – svarstė eidamas ponas Juozas. Manau, kad taip ir bus. Bobrovskių šeima darni, susiklausiusi, o šiuose namuose augę Marijonas ir Leonardas visai netoli gyvena, ims ir padarys, ką sumanę, bočių atminimui.

Nuotraukos autorės ir iš asmeninio G. Bobrovskos šeimos archyvo

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas.


*