Kukučių gyvenimas
Paaukojau visą dieną (apie 16 su kapeikom valandų), kad sužinočiau daugybę įdomių dalykų apie kukučių gyvenimą. Stebėjau, kaip kukučiai maitina vaikus, ką dažniausiai jiems duoda ėsti, kiek ilsis, kur miega, kaip gina savo teritoriją nuo konkurentų, kaip apsimeta nematomi, kai praskrenda plėšrūnas. Ačiū saulės batarkėms, kurios krovė mano teleponą ir leido man užsiimti užklasine veikla (Monster busters), kol laukdavau pasirodančių tėvų. Mat, kukučiai truputėlį elgiasi kitaip nei kiti paukščiai. Jie nenešioja jaunimui maisto nuolat, o tai daro su didelėmis apie 30 – 40 minučių pertraukomis. Bet po pertraukos triūsia juodai – per 10 minučių pagauna ir išknisa iš smėlio apie 15 -20 vabzdžių ir jų lervų (būtet įvairios vabalų lervos dominuoja) ir visa tai tuoj pat sugrūda į besotes jaunimo gerkles. Įdėti maistą vaikui į burną užtrunka mažiau nei sekundę. Plika akim nepamatysit. Žinojau, kad kukučiai bailūs ir žmogaus vengia, todėl atokiau pasistačiau slėptuvę, iš kurios galėjau patogiai ir visiškai netrikdydamas paukščių stebėti jų gyvenimą. Per tas 16 val., kol nebuvo tėvų, buvau du kart išlindęs, kojų pramankštinti ir nueiti iki automobilio vandens atsigerti. Tiesa, dar laukia daugybė valandų darbo (žaist Monster busters), kol padarysiu norimą kadrą.
„Aš pamačiau kukutį
Par du lauku lekuntį,
Auksa lėzdą sukuntį,
Auksa kiaušius deduntį.
Aš kukočiou: „Diev, padiek“,
Mon kukot‘s – eik tu š…“
(originale buvo „Mon kukot‘s– kiaušelį“)
Pamatot taip atrodantį kukutį – traukitės iš kelio. Jie nekenčia įsibrovėlių. Jie smarkiai pešasi, kartais net akis su savo ylomis išsibado.
Kukutis iš arčiau. Teisingiau iš labai arti (net netilpo visas į kadrą). Tykojau aš jo apkasuose ir turėjau labai mažai vilties, kad kuoduotasis teiksis pasirodyt, bet pasirodė. Patupėjo ir nukrypavo visokių dūzgiančių ir šliaužiojančių iš smėlio rankiot.
Iš pirmo žvilgsnio nei nepasakysit, kad čia tik pirmą dieną tėvų namus palikęs ir laisve besimėgaujantis jaunuolis. Skraido jis jau puikiai, kuoduką kilnoja idealiai ir tik vietoj „up, up“ jam dar tik „pyp, pyp“ išeina bei žmogumi vis dar pasitiki. Dabar jis su broliais ir seserimis praeis intensyvius, porą savaičių trunkančius išgyvenimo kursus, o po to trauks savo keliais ir gal kitąmet sugrįš pratęsti kukučių giminę.
Mariaus Čepulio fotoklajonės
www.cepulis.lt
Parašykite komentarą