Kultūrinė revoliucija
Straipsnis buvo išspausdintas birželio 7 d. laikraščio „Širvis“ 23-ame šių metų numeryje.
Iš ausies į ausį, iš lūpų į lūpas pradėjo sklisti gandas – miestelio knygynas bus uždarytas ir privatizuotas. Vaje, liksim be kultūros židinio, iškilo grėsmė spausdinto žodžio bastionui. Kaip liaudyje sakoma: „Reikalas pakvipo žibalu“. Ir vėl nesigirdamas pasakysiu: netapo staigmena man tas pasklidęs gandas. Numačiau tai jau tada, kai knygyno patalpose įsikūrė kavinukė. Laukiau, kada bus paskelbta, kad knygynas ir kavinė keičiasi patalpomis, nes kokia gi ten kavinukė – tikra kamarėlė. Užsuks du kavos mėgėjai, dar tilps, o jau trise – nebelabai. Laikas bėgo, o rokiruočių niekas neskelbė. Pagalvojau, matyt, daugiau kaip du klientai ten neužsuka, tad vietos stoka nepasijuto. Ašai pats nebuvau toje kavinėje – negaliu sau leisti, nuo kruopų ir kefyro ne kas belieka. Bet iš apsilankiusių vilniečių teko išgirsti, kad kavutė čia brangesnė nei sostinėje.
Kokybiškesnė, brangūs sostinės gyventojai, todėl ir brangesnė, ašai taip jums pasakysiu.
Matyt, gandas apie kokybišką kavą pasklido ir klientai ėmė nebetilpti mažoje kamarėlėje. O už sienos didžiulis, erdvus knygynas. Ir kone visada tuščias, jei neimsim galvon pardavėjų draugių, užsukusių paplepėti po vizito vietos turgelyje. Kai pagalvoji, laikas knygyno nė kiek nepaveikė. Užsukdavau andai, dar jaunas būdamas, vis meno albumų ieškojau, labai norėjau įsigyti. Užeini – lentynos pilnos: Marksas, Leninas, Brežnevas. Bet detektyvų, meno albumų ir meilės romanų – nė kvapo. Pinigų yra – knygų nėra (juk nevadinsi knygomis Markso, Lenino ir Brežnevo rašliavos!).Užsukčiau šiandien – knygų pilnos lentynos, bet kišenėje vėjai švilpauja. Rezultatas – nei tada, nei dabar meno albumo negaliu nusipirkti. Tai gal tikrai laikas perkelti kavinę į knygyno salę? Pardavėjų draugės nenukentės, galės pailsėti kavinėje, dar ir kavos pagurkšnos (jei tik liks porą euriukų po apsilankymo turguje).
Na štai, taip puikiai viską apmąsčiau ir sudėliojau, o tie šliaužiantys gandai visai kitą vaizdą piešia. Atseit, knygyno visai neliks, nes jis dirba nuostolingai (kaip taip gali būti, juk vadovauja geriausia vadybininkė, kuriai be knygyno priklauso dar bent trys įmonės ir visur rezultatai spindintys?), bet kavinei jis neatiteks, nes bus privatizuotas (o gal „prichvatizuotas“?). O jau ką čia sugalvos naujasis savininkas, tai niekas nežino ir net nespėlioja. Va, kokie popieriai, pasirodo, čia slypi.
Nepulkit smerkti devyndarbės direktorės, kad ji nieko nedarė knygyno veiklai gerinti. Savo ausimis esu girdėjęs: kai bibliotekoje koksai lankytojas paklausia naujos knygos, direktorė (bibliotekos ir knygyno – du viename) tuoj ir informuoja: turim turim, tik reikia aukštu žemiau nusileisti ir pusšimtį atliekamų eurų susirasti – knygyne šis leidinys guli ir pirkėjų laukia nesulaukia. O kol jisai knygyne gulės, tai bibliotekoje jo tikrai nebus, neklausinėkit be reikalo. Kiek skaitytojų patarimo paklausė ir nuėjo knygos pirkti, statistika nutyli. Bet, mielieji, sutikite, pastangos buvo dedamos.
Kita vertus, kai pagalvoji, tai ir norisi pasakyti: o ar tikrai mums reikia tiek daug knygų viename pastate? Apačioje – knygynas, viršuje – biblioteka, tiesiog sviestas sviestuotas. O kada, mielieji, paskutinį kartą knygyne ką nors pirkote? Nekalbu apie knygą, šiuo metu ji retai kam įperkama. Bet atviruką, tušinuką ar sąsiuvinuką įsigijote? Taip ir maniau… Tai gal, užuot pakampėse virkaudami, imkimės knygyno gelbėjimo operacijos? Kas spėsit jau šiandien, o kiti rytoj – marš į knygyną. Ir perkam, perkam. Kas knygelę, kas rašiklį, kas dar ką nors. Svarbiausia, kad judėjimas pasijustų. Ir aš patsai, kai suskaičiuosiu savo išteklius ir nuspręsiu, kokių kruopų galiu atsisakyti, drošiu (po ilgos ilgos pertraukos) į knygyną. Savo ilgametės svajonės – meno albumo – žinoma, nenusipirksiu, bet rankdarbių arbą receptų brošiūrėlę Pranei „užfundysiu“. Gerai pagalvojus, imsiu kulinarinį žurnaliuką, gal dėkinga Pranutė tuoj kokį receptuką išbandys ir pavaišins, bus dviguba nauda: ir knygynui parama, ir mano skrandžiui pasitenkinimas.
Gal ir nesustabdysim „prichvatizacijos“, bet būsim, mielieji, viską padarę ir parodę, kad knygynas miesteliui tikrai reikalingas ir jokių kultūrinių revoliucijų mes nenorim ir neleisim. Svarbiausia – netylėti, tad po savaitės kalbėsimės ir vėl suskaičiuosim, kiek sąsiuvinių ir tušinukų nupirkom. Iki pasimatymo.
Jūsų Varpininkas – kultūros židinių sergėtojas ir puoselėtojas
tas kas suplanuota iš anksto bus įvykdyta, kaip ir viskas mūsų brangiame mieste. Kaip sakoma dirbtinai bus pasiektas tikslas, veikla bus nuostolinga, kas ir ta linkme sėkmingai daroma. O du viename prie to sėkmingai prisidės.