Kur yra Černiškių kaimas?
Va ir vėl papuoliau. Tik tik suradau Saveikiškių kaimą, dabar galiu visiems paaiškinti, kur šis kaimas yra. Vėl suskambo telefonas. Alio! Klausau. „Saveikiškių kaimą radot, o kur yra Černiškių kaimas?“ – toks klausimas telefone.
O kur yra Černiškių kaimas, nežinau. Negi ir vėl nėra kaimo pavadinimo? Jei yra klausiančių, vadinasi, rūpi. Parūpo ir man. Kaip senoliai vaikšto pasiramsčiuodami lazda, taip aš pasiklausinėdama, pasiaiškindama ieškojau krypties, kurioje pusėje yra Černiškės. Kaip sako mūsų bočių patarlės: „Kas ieško, tas randa“, „Liežuvis iki Kijevo nuves“ (kodėl iki Kijevo?), „Kas klausia, tas neklysta“ ir t. t. Vadovaudamasi senų žmonių patarimais ir jų patirtimi, ieškojau ir radau. Radau ne užrašą su kaimo pavadinimu, o tetulę, kurios giminaičiai kilę ir šio kaimo. Ji nurodė, kur jis yra. O pasirodo visai netoli Širvintų ir kelias iki kaimo geras. Tai senasis kelias nuo Širvintų į Vilnių. Tuoj už sodų bendrijos „Šilelis“. Priemiestiniai autobusai stoja stotelėje, kuri vadinasi „Šilelis“. Kad čia sodų bendrija, matyti ir be užrašo, o kad Černiškių kaimas, nesuprasi.
Nebuvo didelis kaimas kažkada, neišsiplėtė jis ir dabar. Tada, kai dar gyveno seneliai ir tėvai buvo jauni, šiame kaime buvo dauguma Gudonų. Jie tarpusavyje giminiavosi, nes buvo brolių ir pusbrolių šeimos. Kitokia pavardė kaime tais laikais retenybė. O Gudonų šeimos negausios – du trys vaikai. Augo ir mokėsi visi drauge. Į mokyklą Pablendžių kaiman žygiavo. Mokykla netoli buvo, apie du kilometrus, ką čia reiškia su kompanija nueiti ir sugrįžti. Mokytoja Petrauskaitė, atvykusi iš Ignalinos, tačiau šiame krašte apsigyvenusi irgi tapo Gudoniene. Mokyklos pastate viename gale gyveno mokytoja, o kitame – klasė. Visos pradinės klasės tilpo vienoje patalpoje. Mokytoja buvo jauna ir labai gera. Mylėjo mokinius, niekada jų nebardavo, o vis gražiai ramiai pataisydavo arba pamokydavo. Dabar mokyklos pastatas tapo gyvenamuoju namu, gražiai atnaujintas.
Jaunimas Černiškėse nenuobodžiavo. Netoli Černiškių yra Žindulių, Avižonių, Puorių kaimai. Kaimo jaunimas nuo mažens buvo vieni su kitais pažįstami, tad kur vakaruškos, be telefonų susižinodavo. O vasarą dažniausiai rinkdavosi prie Puorių ežero, prie tuo metu buvusios estrados. Muzikantų ieškoti nereikėjo, jie visada patys atsirasdavo. Dabar tie šokėjai ir muzikantai išsskirstė. Jau ir daugumos Gudanų nėra: mergaitės Gudanaitės ištekėjo ir turi kitas pavardes, Gudanų dalis gyvena Vilniuje ar Širvintose.
Prie pat kelio, vedančio į Vilnių, Černiškių kaime stovi senas Janauskų gyvenamasis namas. Namas stovi, o Janauskų jau nėra, šalia puikuojasi Janauskaitės-Radžiūnienės nauja sodyba. Ponia Irena dabar čia gyvena viena: palaidojo vyrą, dvi dukteris išleido į Angliją. Dabar dukros su šeimomis tik viešnios kaime. Kituose namuose panaši padėtis: buvusi penkių asmenų šeima liko tik trise – vaikai vienas į Švediją, kitas į Norvegiją ir laukite likę namuose žinių iš užsienio. Kitame – senųjų gyventojų nebeliko, atvažiavo Vilniuje gyvenę vaikai, jie čia gyvena nuolat, tačiau neapleidžia Vilniaus, ateityje tikriausiai sugrįš į sostinę. Dar kitame name triūsia vienas vyriškis, jo kaimynai nevietiniai – vilniečiai, paskutiniame kaimo name tvarkosi mama su dukra ir žentu.
Nebuvo didelis Černiškių kaimas, tačiau jame gyveno jaunos šeimos, augino vaikus, klegėjo jų juokas ir šūkavimai, Černiškės buvo gyvas kaimas. Dabar jaunimo nėra. Visi subrendę, surimtėję, ramūs, tvarkosi savo kiemuose, laukia telefoninių skambučių iš tolimų šalių.
„O kaip surasti Černiškes?“ – paklausiau. „Mūsų kaimo pavadinimo niekur nėra – sustokite „Šilelio“ autobusų sustojime, o čia jau ir bus Černiškės“, – paaiškino vietiniai. Taip černiškiečiai žino savo kaimą, kitiems taip ir paaiškina, o ar Širvintų seniūnija žino kur yra Černiškės? Kol nėra kaimo pavadinimo užrašo, galiu aš parodyti.
Nuotraukos autorės
Tai ne tik Černiškiu k., bet ir SB Rasa. Kada bus ženklas? Puoriai turi ženklą, o vat černiškės neegzistuoja.