Pasidalink per Facebook!

Straipsnis buvo išspausdintas  gegužės 3 d. laikraščio „Širvis“ 18-ame šių metų numeryje.

Neseniai teko skaityti Lietuvos banko atstovų džiūgavimus dėl pasiektų skolinimosi aukštumų. Atrodo, tik džiaugtis reikia: vadinasi, ekonominė šalies būklė gerėja, gyventojų pajamos didėja, atsigauna nekilnojamojo turto rinka. Triskart valio! Bet, panagrinėjus padėtį atidžiau, vaizdo ryškumas kiek priblėsta. 55 proc. šalies būsto paskolų rinkos pernai buvo skirta Vilniaus apskričiai, 19 ir 14 proc. – atitinkamai Kauno ir Klaipėdos apskritims. Taigi, 88 proc. – liūto dalis – skirta trims daugiau ar mažiau augantiems didmiesčiams, vargana 12 proc. dalelė – likusiai Lietuvai – be užsienio investicijų, su nuolat augančia emigracija ir apmirštančia bankų veikla.

Visiškai pritariu straipsnio autoriaus minčiai – vis akivaizdžiau formuojasi dvi Lietuvos. Deja, nekyla klausimas kurioje iš jų gyvename. Dažnai žiūrint kokį vakarietišką filmą, net pavydu pasidaro: miestelis nedidukas, o jame – bent keli bankai veikia, o parduotuvėlių nė nesuskaičiuosi. Kodėl pas mus ne taip? Juk Nepriklausomybės pradžia kažką panašaus ir žadėjo: vienas po kito kūrėsi bankų filialai, galėjai rinktis kuriame jų tvarkysi savo reikalus. O kiek entuziazmo buvo steigiant kredito uniją – mūsų visų bankelį, kuris ne vien rajono centre reziduos, bet ir mažesnius miestelius pasieks, nebereikės ten gyvenantiems niekur vykti banko ieškoti, jis pats ateis arčiau klientų. Neatėjo. Būta poros bandymų, bet vis tas magiškas žodis – neapsimoka – pasigirsdavo. O šiandien turim džiaugtis, kad bent centre unija išliko, nes ji vienintelė, kiti jau seniai padus pasipustė ir klientus likimo valiai paliko. Toje, antrojoje, Lietuvoje, kur jokių perspektyvų nesijaučia.

Man asmeniškai nostalgiją kelia ir laikotarpio be prekybos centrų prisiminimai. Taip, apsipirksi čia pigiau ir pasirinkimas bus didesnis, bet ar svarbiausia tik tai? Mažoje parduotuvėlėje kiekvienas pirkėjas yra pažįstamas, žinomi jo norai ir poreikiai. O ir nauda biudžetui iš mažųjų prekyviečių, manau, didesnė. Juk dabar dauguma prekybos centrų – milžinų yra nelietuviški ir mokesčius moka savo šaliai. Kai kurios Vakarų Europos šalys riboja didžiųjų prekybos centrų plėtrą ten, kur yra išvystytas smulkaus šeimos verslo tinklas, kad nesudarytų jam konkurencijos. Bandė kažkada ir smulkūs rajono prekeiviai kovoti su ateinančiais prekybos kolosais. Deja, palaikymo iš vietos valdžios nebuvo – valdžia juk už progresą – mažosios parduotuvėlės viena po kitos sudėjo ginklus ir paliko mūšio lauką.

Šiandien ir prekybos centrai ne visiems įtinka. Ne vienas širvintiškis skundžiasi naujosios „Maximos“ prekių asortimentu ir važiuoja pas jos sesę – dvynę Ukmergėje. Esą, ten geriau. O dabar ir „Lidl‘as“ pas kaimynus veiklą pradėjo, dar vienas stimulas laikas nuo laiko ten nuvažiuoti. Mažųjų krautuvėlių dauguma nė nebeprisimena. O gaila. Ir kaimuose tokių parduotuvių vis mažėja, nes pirkėjai į prekybos centrus masiškai traukia.

Graudu stebėti kaip dūžta viltys. Miesteliai ir gyvenvietės vis labiau apmiršta, vis mažiau veiklos ten belieka. Graudžiausia, kad apmiršta ir rajono centras, vis dažniau reikalų tvarkyti tenka važiuoti į didesnius miestus. Į tą, stipresnę, perspektyvesnę Lietuvą. Lietuvą, kuri turi gražesnės ateities viltį. O čia, antrojoj Lietuvoj, ar dar liks bent kiek vilties? Labai norėtųsi, kad atsakymas būtų teigiamas. Jei dar ne šiandien, tai gal rytoj bus šviesiau?

Straipsnis buvo išspausdintas  gegužės 3 d. laikraščio „Širvis“ 18-ame šių metų numeryje. Neseniai teko skaityti Lietuvos banko atstovų džiūgavimus dėl pasiektų skolinimosi aukštumų. Atrodo, tik džiaugtis reikia: vadinasi, ekonominė šalies...