Straipsnis buvo išspausdintas rugpjūčio 29 d. laikraščio „Širvis“ 33-ame šių metų numeryje.

Tokio devizo vedami praėjusį šeštadienį į Čiobiškio šilą rinkosi rajono bendruomenių atstovai. Susirinko tikrai ne visos bendruomenės, tačiau ir atvykusių buvo gausu. Didelė bendruomenės dalis atvyko iš Gelvonų (pirmininkė O. Valančienė), dalyvavo Lapelių bendruomenė (pirmininkė D. Drazdauskienė), Zibalų bendruomenė (pirmininkė D. Bulonienė), Avižonių bendruomenė (pirmininkė D. Lapinskienė), Musninkų bendruomenė (pirmininkė J. Kielienė), Kiauklių bendruomenė (pirmininkė A. Amankavičienė), Vileikiškių bendruomenė (pirmininkas Z. Miselis), Musninkų bendruomenė „Spindulys“ (pirmininkas A. Rolis), Širvintų bendruomenė (pirmininkė A. Skeberienė) ir, žinoma, šeimininkė Čiobiškio bendruomenė (pirmininkė L. Dzedzevičienė).

Į bendruomenių renginį buvo pakviesti skulptoriai Algirdas Kuzma, Mindaugas Šnipas, architektas Ričardas Krištapavičius (jaunesnysis), rajono tarybos narys Vytas Šimonėlis, Šaulių 10 kuopos vadas Leonas Vaicekauskas, policijos atstovai su Amsiu.

Sueituves pradėjo Širvintų ir Kiauklių bendruomenių pirmininkės A. Skeberienė ir A. Amankavičienė. „Bendruomenė – tai maža Visuomenės ląstelė, tačiau ji yra valstybės pamatas. Bendruomenės narius jungia bendri tikslai – noras bendrauti, dirbti savo krašto naudai,“ – kalbėjo A. Skeberienė, o A. Amankavičienė skaitė čiobiškietės mokytojos Sigitos Lukoševičienės eiles apie Čiobiškio apylinkių grožį.

„Čiobiškio kraštas labai daug prisidėjo, kad šiandien mes galėtume švęsti savo šventes, kalbėti savo kalba,“ – kalbėjo sueituvėse dalyvavęs šaulių vadas L. Vaicekauskas. – „Kam rūpi ateitis, tas turi žinoti savo šalies istoriją. Štai „Spindulio“ bendruomenė ėmėsi iniciatyvos šio krašto kovotojų žygiams įamžinti,“ – tęsė kalbą L. Vaicekauskas. Jis trumpai priminė sunkią netolimą Čiobiškio istoriją. 1944 metais čia prasidėjo partizaninis judėjimas, kuriam vadovavo Žaliasis velnias (Jonas Misiūnas), kuris klastingai buvo išviliotas į Vilnių, o vėliau Maskvoje nužudytas (po mirties jam buvo suteiktas Didžiojo komandoro, pulkininko laipsnis), čia veikė „Didžiosios kovos apygardos“ kovotojai, prie Neries žuvo broliai Bagdonavičiai, Pigašių kaime žuvo Žaliojo velnio žmona, visų kovotojų nėra galimybės suminėti. „Miško broliams“ padėjo vietiniai gyventojai: ryšininkai, rėmėjai. Šie žmonės tikrai nusipelnė, kad būtų įamžintas jų atminimas.

Ričardas Krištapavičius susirinkusius pakvietė pamąstyti apie ženklą šiose vietose vykusioms kovoms atminti. Buvo pateiktas maketas, kurio autoriai laukia papildymų, pasiūlymų, įgyvendinant šią mintį. Skulptorius Mindaugas Šnipas: „…nejaugi dar reikia laukti? Maketas labai savalaikis.

Ąžuolas – gyvybės, tvirtumo simbolis, siejamas su valstybės šimtmečiu. Jei ne pokario žmonės, kurie atidavė tai, kas brangiausia, kuo ir kur būtume mes dabar?“ Bendruomenių atstovai susimąstę klausėsi tokių autoritetingų architekto ir skulptoriaus kalbų. Architektas R. Krištopavičius žinomas kaip Šventosios, Ignalinos, Šv. Kazimiero Klaipėdoje, Palaimintojo Jurgio Matulaičio Vilniuje, Utenos, Nidos bažnyčių, koplyčios Vincento Sladkevičiaus gimtinėje, Molėtų etnografijos muziejaus, A. Baranausko paminklo Anykščiuose, Saulės laikrodžio Nidoje, Saulės laikrodžio Kaune, paminklo Karaliui Mindaugui, Klaipėdos arkos, Liudviko Rėzos paminklo Karaliaučiuje, V. Kudirkos Vilniuje autorius, o brolių Vileišių paminklo Lietuva bendruomenėms – bendruomenės Lietuvai architektūrinių dalių autorius.

Skulptorius Mindaugas Šnipas neseniai Šakiuose užbaigė paminklą trims signatarams, jo darbai Kaune – paminklai J. Jablonskiui, S. Naujaliui, S. Šimkui. Skulptorius Algirdas Kuzma užbaigė savo a. a. tėvuko darbą prie Santariškių „Lozoriau, kelkis“, jo darbai yra Vilnojos-Sudervės skulptūrų parkas, Vilniaus miesto vartai, Vikingų laivas Juodkrantėje, o mums artimiausias – Musninkų paminklas savanoriams.

Dalyviai ir svečiai apžiūrinėjo maketą, aptarinėjo. Nė vienas neliko abejingas, visi pritarė tam, kad kovotojai nusipelnė būti pagerbti. Tikimasi, jog pavyks pastatyti tikrą paminklą.

Po maketo aptarimų prasidėjo bendruomenių pasirodymai. Kiekviena bendruomenė norėjo kuo nors nustebinti savo kolegas: kas dainomis, kas šokiais, kas šmaikščiais pasakojimais iš gyvenimo. O jau stalai lūžo nuo patiekalų gausybės ir įvairovės.

Gabios, sumanios šeimininkės konkuravo kūrybiškumu. O Musninkų-Vileikiškių bendruomenės bendras stalas sugebėjo nustebinti ypač senoviniais patiekalais: su lupynomis virtomis bulvėmis, kurias reikia valgyti su barščiais, o vaikystę visiems priminė saldinto vandens dubenėlis su juodos duonos kriaukšlėmis. Šių bendruomenių šeimininkės Meilė Survilienė, Aušra Valantavičienė ir Janina Jankauskienė pasidalino paprastų, tačiau skanių sumuštinių receptu. Reikia tik pakepintos duonos riekelių, jas užtepti tarkuotu sūriu, sumaišytu su česnaku ir majonezu, uždėti vytintos dešros griežinėlį. Greita ir skanu.

O renginį vedusios bendruomenės pirmininkės jau kvietė atsiimti padėkas ir dovanas. Buvo apdovanoti Čiobiškio seniūnas V. Niekis, Čiobiškio bendruomenės pirmininkė L. Dzedzevičienė, Karolis Gelažauskas, Jonas Lučiūnas, Jonas Kajota, „Krašto naujienų“ portalas, „Širvio“ laikraštis. „Širvio“ redakcija įsteigė prizą bendruomenei, daugiausiai bendradarbiaujančiai su laikraščiu. Šis prizas šiemet atiteko „Spindulio“ bendruomenei. Taip pat už nuolatinį bendradarbiavimą prizas įteiktas Virginijui Sarpauskui. Po apdovanojimų, padėkos kalbų kilo į padangę balti balionai. Sueituvės dar nesibaigė. Ilgai skambėjo dainos, juokas, išragauta Jono Kajotos virta sriuba. Bendruomenių pirmininkai tarėsi dėl numatomų ateities darbų. Įvyko antrasis bendruomenių susitikimas, tačiau tikrai ne paskutinis. Tad iki naujų sueituvių.

Nuotraukų autorius Virginijus Sarpauskas

Straipsnis buvo išspausdintas rugpjūčio 29 d. laikraščio „Širvis“ 33-ame šių metų numeryje. Tokio devizo vedami praėjusį šeštadienį į Čiobiškio šilą rinkosi rajono bendruomenių atstovai. Susirinko tikrai ne visos bendruomenės, tačiau ir atvykusių...