Lietuvos kariuomenės pergalę Giedraičiuose prisiminus (Vaizdo pokalbis)
Moderniais laikais turbūt mes esame pripratę matyti Lietuvą daugiau kaip galingų istorijos procesų pasyviu objektu, galbūt net ir pastovia auka. Daug yra kalbama apie mūsų tautos nelaimes: partizanų tragišką kovą, masinius civilių gyventojų trėmimus. Mums nuolat kalama į galvą, kad Lietuva yra mažytė šalis, apsupta valstybių galiūnių. Kai kurie mūsų politikai net iš viso abejoja stipresnės kariuomenės būtinumu. Atseit, galima didinti išlaidas gynybai vienu BVP procentu ar dviem, bet vis tiek Lietuvos pajėgos bus tokios menkos, palyginti su kaimynų potencialu, kad apie rimtą gynybą negali būti nei kalbos.
Toks požiūris demoralizuoja visuomenę. O be to, jis nėra pagrįstas. Nors 1920 m., Lenkijos karinės pajėgos buvo daug kartų didesnės nei Lietuvos, visgi kaimyninės šalies vadai bijojo panaudoti visą savo potencialą užkariaudami Vilniaus kraštą. Kadangi Lenkija buvo labai priklausoma nuo Anglijos ir Prancūzijos diplomatinės bei karinės paramos, ji nedrįso pulti Lietuvos visa savo galia. Todėl buvo inscenizuotas taip vadinamas “Želigovskio maištas.” 1920 m. spalio pirmosiomis dienomis Želigovskio vadovaujama I-oji lietuvių ir gudų pėstininkų divizija, turinti 14 000 vyrų, pradėjo savo žygį į Vilnių. Deja, stambesnės Lietuvos kariuomenės pajėgos buvo sukoncentruotos Suvalkų krašte, tad Želigovskis sutiko tik smulkius lietuvių dalinius kiek toliau į Rytus prie Lydos (Baltarusijos teritorijoje).
Po kelių dienų lenkų kariai jau užkariavo Vilnių, o Lietuvos karinė vadovybė buvo priversta staigiai pergrupuoti savo dalinius ir suformuoti gynybinę liniją už Vilniaus miesto ribų. Toks pergrupavimas buvo būtinas, nes Želigovskio divizija, nesutikusi rimtesnio pasipriešinimo iki Vilniaus miesto, netrukus tęsė savo žygį gilyn į Lietuvą.
Pokalbis vyksta su karo istorijos profesoriumi Valdu Rakučiu, kuris išsamiau papasakoja apie lietuvių gynybinius veiksmus, stabdant lenkų žengimą į Kauną. Šiame vaizdo įraše žiūrovai išgirs nemažai visuomenei menkai žinomų faktų apie to meto įnirtingą kovą dėl Vilniaus ir jo apylinkių. Po sėkmingų Lietuvos karinių pajėgų puolimų ties Giedraičiais, mūsų karinė vadovybė nesiėme tolesnių žygių atkovojant patį Vilniaus miestą, bet lenkų žygis į Lietuvos gilumą buvo sustabdytas. Pasak prof. V. Rakučio, po Giedraičių mūšio pirmą kartą lenkų kariai pradėjo gerbti lietuvių kovinį potencialą, o lietuviai savanoriai įgijo didesni pasitikėjimą savo jėgomis.
“Iš savo varpinės” video kanalo vaizdo pokalbį galite pamatyti čia:
I- dalis :
II- dalis :
Parašykite komentarą