Tweet

Ne veltui sakoma – visos bėdos per moteris! Privirė nelemtoji Pranė košės, oi privirė. Apjuokė mane prieš visą rajoną, su redaktore supykdė, vos ne vos leido dar parašyti vieną kitą rašinėlį. Žinia, nesaldu ir jai: dabar pati mato, kad užlipo ant grėblio. Ak, jaunyste, jaunyste… Apsiskelbė kad „Širvis“ nepriklausomas, visiems vienodai geras. Būtų manęs, seno žmogaus, patarimo paprašiusi, būčiau ir pasakęs: ne visada ta nepriklausomybė yra gerai. Esi priklausomas, vadinasi turi palaikymą. O dabar? Pakuteno valdžios padukus, o ta, žinoma, pradėjo šnairuoti, grūmoti, ignoruoti…O dabartinė valdžia tai puikiai moka. Vos prasižiojo, kad opozicija per giliai į pogrindį nulindo – ir tie pasipūtė, įžeisti pasijuto. Ne, be ramsčio nelengva laikytis, oi, nelengva…

Bet su opozicija tai ir man nelabai aišku. Visais laikais rajono Taryboje buvo pozicija ir opozicija, kaip visame pasauly. Bet dabar, pasirodo, atsirado grupelė, kuri, neva, nepriklauso nei vieniems, nei kitiems. Jie patys sau šeimininkai. Kaip čia išeina: politikai be pozicijos? Vadinasi, niekas. Kaip sako Pranė, nei žuvis, nei mėsa? Dėkui Dievui, kad už juos ir nebalsavau. Būtų brangus balsas niekais nuėjęs. Klausiate, už ką balsavau? O šito aš net klebonui nesakau: nei per išpažintį, nei prie „krupniko“ taurelės. Tik tiek galiu pasakyti, esu labai nusivylęs. Ir toli gražu ne aš vienas.

Gana apie tą politiką. Pakalbėkime apie Rudens šventę. Oi, kaip gražu buvo! Nuo pat ryto varpinės bokšte su žiūronais įsitaisiau, norėjau iškilmingo parado pažiūrėti. Parado nebuvo, bet vis tiek buvo labai gražu. O jau kai pasirodė valdovė su savo svita, tai lyg saulė būtų užtekėjus! Koks grožis, kokia didybė! O jau valdiniai kaip lankstėsi, kaip tūpčiojo, kai ji palei kiemelius plaukė…O po to dovanas tik nešė ir nešė, vis iki žemės nusilenkdami. Kaip pasakoj kokioj. Taip užsispoksojau, kad net žiūronai žemėn nukrito ir sudužo. Likau be vaizdo. Teko siųsti „klapčiukus“, kad ten pašmirinėtų ir grįžę viską papasakotų. Parbėgo tie nenaudėliai jau temstant:

– Jau kad prisiragavom skanėstų: ir pyragų, ir meduolių, ir bananų su apelsinais, – gyrėsi vienas per kitą. – Va tik kalakuto neteko paragauti.

– Kokio kalakuto? – perklausiau nesupratęs.

Pamaniau, kad šventės valdovė taupi it suvalkietė, kalakutą ant stalo paleido, kad trupinius sulestų. Bet ne, pasirodo, tai buvo jos „fundacija“ vaišių stalui. Ir vėl man sukilo pyktis ant Pranės: viešai dejuoja, kad informacijos nėra iš kur gauti. O tai iš kurgi sužinojo apie kalakutą? Visiems tai buvo absoliuti staigmena, tik ji su savo draugužėmis nuo pat ryto apie stalą ratus suko, žinojo, kad bus kalakutas, tai ir saugojo paslaptį. Mano „klapčiukai“ vos prasispraudė, kad pyrago kąsnelį nutvertų, vargšai vaikeliai… Įdomu, iš kur ji tokią informaciją „parovė“?

O aš, likęs be Pranės paskalų, turiu tenkintis oficialiais šaltiniais. Ten apie kalakutą tikrai parašyta nebuvo. Užmečiau anądien akį į Savivaldybės puslapį internete ir net žagtelėjau: pagaliau viešumoje pasirodė vicevaldovė! Ir kaip pasirodė: ne tuščiomis rankomis, o pilnu padėklu merės dovanų, skirtų ligoninės palaikomojo skyriaus ligoniams. It padavėja kokia!.. Matyt, merė per šventę pavargo dovanas teikdama, maišus kilnodama, tai ir nusiuntė vicevaldovę pyragus atiduoti.

Štai kaip kartais būna: sieki to posto, lipi per galvas, mindai kojas, sukioji rankas, kad jį gautum, o rezultatas: nei pasiuntinukė, nei padavėja… Ak, ta likimo ironija…

Kai ruduo toks nenuobodus, apie rudeninę depresiją nėra kada net pagalvoti, Būkite sveiki ir jūs, mielieji!

Jūsų Varpininkas

Ne veltui sakoma – visos bėdos per moteris! Privirė nelemtoji Pranė košės, oi privirė. Apjuokė mane prieš visą rajoną, su redaktore supykdė, vos ne vos leido dar parašyti vieną kitą...