Tweet

Žiema, žiema, niekur tu nebėk iš kiemo.

Tas pats mėnulis, tos pačios žvaigždės, ta pati migla, tik kitas medis pasipuošęs šerkšno žiedais ir dar nemirštanti „batarkė“.

Sugrubusiais pirštais bandau ištraukti mirštančią fotoaparato bateriją. Kišu ją arčiau kūno ir viliuosi pakrauti savo šilumos likučiais. Po kelių minučių vėl grūdu atgal. Dar vienas, paskutinis bandymas. Nuspaudžiu užrakto mygtuką, monotoniškai sublyksi raudona lemputė.
Priešpilnio taku, žemėn nusikėlusios, žvaigždės dūksta baltoje dykynėje ir žvaliai spingsėdamos kviečia savo likusias giminaites prisijungti. Su vėjo atodūsiu atslenka migla. Ne, neatslenka, o tiesiog paima mane į savo glėbį. It gosli meilužė, ji prisiploja visu kūnu, bučiniais nutvilko veidą, apkandžioja ausų galiukus. Sudilgsi laižomi pirštai, pašiurpsta sprando plaukai. Jaučiu, kaip į ledą virsta batuose ištirpęs sniegas, kaip įsitempia skruostų oda. Kadras jau seniai padarytas, o šyptelėjęs ekranas užgęsta suvisam. Nejudu. Taip tylu. Žvaigždės duodasi miegančių snaigių karpiniuose. Migla paliko mane ir grįžo glamonėti medį. Netrukdau jiems.

Mariaus Čepulio fotoklajonės

cepulis.lt

Pasidalink per Facebook!Žiema, žiema, niekur tu nebėk iš kiemo. Tas pats mėnulis, tos pačios žvaigždės, ta pati migla, tik kitas medis pasipuošęs šerkšno žiedais ir dar nemirštanti „batarkė“. Sugrubusiais pirštais...